- "Mama, padėk figūrėlę ten. Ne, ne ten, TENNN!!!!"
- "Mama, atsisėsk čia. ČIA mama!!", taria stumdama mane manoji 2,5 metų dukra.
-"Kycai neik!!!! Kur tu eini kycai?!?!"
- "Neimk teti!! NEIMK!! Nu teti, kodėl tu griauni mano miestą!!!??"
Turbūt suprantat, kokiu balso tonu visa tai sakoma. Ir daug tokių reikalavimų ir nurodymų kasdien - ne ten sėdim, ne tą imam, ne taip imam, ne taip pasitraukėm. Kartais labai sunku net suprasti ką jau ten taip stipriai ne taip darom, nes riksmas ir verksmas užgožia bet kokias galimybes susikalbėti.
Dažnai girdžiu, kaip tokio ir panašaus amžiaus mažieji yra vadinami direktoriais, bosais, pašiepiamas jų "valdingumas" ar baiminamasi, kad visa šeima pastatyta ant blakstienų ir jai vadovauja vienas mažas žmogutis.
Tikrai būna, kad tėvai nebrėžia ribų, pamina savo poreikius ir atsakomybę nuspręsti ir "gerai" elgtis permeta vaikui, tačiau čia kalbu ne apie tuos išimtinius atvejus, kur karaliauja pasyvi, viską leidžianti, beribė tėvystė.
Labiau apie tai, kad kiekvienoje šeimoje, vienu ar kitu metu vaikas imasi vadovauti, garsiai, tvirtai reikšti savo nuomonę, priešintis ir kurti keisčiausias taisykles. Turim dvi išeitis - 1) tvirtai laikytis savo arba 2) kūrybiškai prisitaikyti.
Jau daug kartų minėjau, kad ribos ir taisyklės yra svarbios ir už jų kūrimą ir palaikymą yra atsakingi tėvai. Tačiau, ypač žaidybinėse situacijose, ar ten, kur iš principo nėra esminiai ribų klausimai, manau labai svarbu sudaryti vaikui galimybes reguliuoti, vadovauti, o suaugusiesiems - paklusti.
Kodėl? Nes mažas vaikas visą mielą dieną ir taip nuolatos susiduria su draudimais: "neimk, neliesk, palauk, ne taip, anaip, vėl neimk, padėk į vietą" ir tt. Šansų krist į bejėgystę - milijonas! Kokie tie mažuliai stiprūs ir atsparūs ir kokie ryškūs jų tyrinėjimo ir savarankiškumo poreikiai, kad po tūkstantojo draudimo tą dieną, jie vistiek - eina, lipa, ima, bando.
Bet jiems labai svarbu tą bejėgystę ir savo mažumą kažkaip reabilituoti. Ir turbūt tikrai nieko nenutiks, jei atsižvelgsite į vaiko prašymą jo pagamintą smėlio kotletą valgyti TIK SU BŪTENT TUO KONKREČIU ŠAUKŠTU, ar persėsti į kitą vietą ant sofos, ar paduoti tą nukritusį žaislą, nors vaiks puikiai jį galėtų pasiekti pats. Ar puzlę ar lego detalę dėti ČIA ir BŪTENT TAIP, kad ir kaip neteisinga ar nelogiška jums tai atrodytų.
Tai teisinga vaikui, nes bent jau savo sukurtose situacijose, jis gauna progą pabūti režisieriumi - tuo dideliu, galingu, sprendžiančiu, o ne tik nuolatos paklūstančiu. Kuo daugiau galimybių tą mažumą ar bejėgystę išžaisti ir kompensuoti sudarome, tuo mažiau susidursime su pasipriešinimu, kai kažką siūlome ar reikalaujame padaryti mes.
Ir tai tikrai nereiškia, kad jūsų namuose valdžią perėmė trimetis.
Taigi, linksmo vaikščiojimo ratais, daiktų padavinėjimo, persėdinėjimo iš vienos vietos į kitą ar įsitraukimo į visiškai nesuprantamą ir keistą žaidimo scenarijų. Atsipalaiduokite ir pažaiskite.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos