Daugiau vertinti, mažiau nuvertinti. Naujųjų metų linkėjimai



Šiandien daug galvojau apie mūsų vaikus - abi jas ir kiekvieną atskirai. Kokios savitos, įdomios, kokios neapsakomai brangios jos yra, o taip pat ir laikas kartu. Kaip svarbu ir gera yra būti ir dalintis gyvenimu su jomis, būti kartu, matyti, kaip jos auga, padėti joms augti. Ir tuo pačiu kaip liūdna, kad nuovargis, buitis, visas gyvenimas ant pečių, daugybė savų norų, kuriems vis pritrūksta laiko, problemos, nerimai - visa tai važiuoja diena iš dienos greta vaikų auginimo, ir tuomet visas tas kokteilis pasidaro sunkus. Tiek sunkus, jog ima nedžiuginti, jog būna sunkiau pastebėt vaikų nuostabumą, nei tai, ką jos daro negerai. Sunkiau tampa pasidžiaugti vieni kitais, nei priekaištauti. Pamatyti vaikų elgesį kaip kvietimą ryšiui, o ne protestą prieš tave asmeniškai. Kartais būna taip sunku, jog sudėtinga net ir suvokti, kad va šitas gyvenimas dabar toks. Norisi vis bėgti nuo jo ar savęs. Neigti, protestuoti. Laukti dienų, kai bus lengviau.


Noriu tą keisti.

Žinau, kad prašydama lengvesnių metų (o šie tikrai buvo ypatingai sunkūs, skaudūs, kupini rūpesčių, liūdesio, baimės), kažin ar juos lengvesnius gausiu. Bet labai noriu gebėti labiau džiaugtis ir vertinti tai, ką turiu, kasdieną.

Labiau matyti vaikus, labiau matyti mylimus ir artimus. Daugiau vertinti ir mažiau priekaištauti. Daugiau sakyti myliu, mažiau kritikuoti. Daugiau juoktis nei nerimauti.

Pastebėti daugiau, ką turiu, nei ko trūksta. Aplinkoje, savo gyvenime o taip pat ir savyje.

Ryšio ir ramybės, ramybės ryšyje, ryšiuose ir savyje.


Linkiu!


**


nuotrauka Ugnės Poloudinos


#ryšys #ryšyje #vaikai #vaikųauginimas #tikslai