Kada mes praradome ryšį su savo kūnais?

Iš tiesų, jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų mus mokė neklausyti savęs ir savo kūno.


Kai buvome maitinami pagal valandas, o ne tada, kai išalkdavome.

Kai mūsų prigimtinis artumo poreikis buvo atmestas, mus laikant naujagimių palatoje, o ne mamos glėbyje.

Kai norą glaustis ir jausti tenkindavom merliukais.

Vėliau, kai net ir sotūs valgydavom „už mamytę ir už tėvelį“, kad tik ištuštintume lėkštę.

Kai mūsų lytiniai organai buvo vadinami putytėm ir peliukais.

O emocijos – ožiais.


Bent kiek atsigaudavome ir pajusdavome savo kūną gamtoje, lakstydami, kiek kojos neša, ir besivoliodami purvuose ir balose.


O paskui tempdavom už save sunkesnes kuprines į mokyklą.

Mes praradome ryšį su savo kūnu ir jausmais, kai mums sakydavo „Būk geras, neverk“ ir „Pykti negražu“, o mes, norėdami būti geri ir gražūs, juos nurydavomnurydavom savo jausmus.

Kai turėjome elgtis kaip „mergaitiškos“ mergaitės ir „berniukiški“ berniukai.

Kai visi privalėjome rašyti dešine ranka.

Ir visi VISKĄ mokytis kuo geresniais pažymiais.

O simpatizuoti tik priešingos lyties asmenims.

Kai kiti pašiepdavo mūsų besiformuojančias krūtis ar mutuojantį balsą.

Ar mokydavo didžiausioje paslaptyje laikyti savo mėnesines.

Ir savo poreikius, norus, svajones.


Kai vis dar taip elgiamės ir suaugę.


Kai keliaujame parūkyti, užuot keliskart įkvėpę ir iškvėpę.

Kai alkaną ryšio ir supratimo kūną užkemšame maistu.

O įtampą ir nerimą „atpalaiduojame“ alkoholiu.

Kai galvojame, galvojame, galvojame, o ne jaučiame.

Kai nedrįstame apkabinti artimo.

O bučiuojame nemielą giminaitį.

Ar nejaukiai jaučiamės nuogi.

Kai vaidiname orgazmus.

Kai pamirštame kvėpuoti.

Ar sėdime prie kompiuterio vienoje padėtyje tol, kol nutirpsta pusė kūno.

Kai galime šokti tik išgėrę.

O atvirai kalbėtis – tik gerokai padauginę.


Kai apie savo savijautą susimąstome tik susirgę,

O ryšį su kitu įvertiname tik jį praradę.


Ryšį su kūnu atkuriame, kai miške uodžiame pušų, lapų ir žemės aromatą.

Kai lyjant lietui užverčiame galvas į viršų ir leidžiame jam nuplauti mūsų veidus.

Kai sukišame pirštus į žemę sodindami gėles.

Kai basomis einame pieva, smėliu, akmenimis.

Kai pajutę impulsą šokti, leidžiame savo kūnui judėti.

O pajutę norą apsikabinti, taip ir padarome.

Kai sukilus gumului gerklėje sakome ne „viskas gerai“, o kaip yra iš tiesų.

Kai nustojame valgyti pasisotinę.

Kai pajutę troškulį atsigeriame.

Kai kvatojame gerkliniu balsu iš viso pilvo.

Kai plaukiame gaiviu ežeru ar lipame į sūrią, vėsią, banguotą jūrą.

Kai uždedame rankas sau ant pilvo ar širdies, norėdami nurimti.

Kai stebime savo kvėpavimą.

Kai leidžiamės nuo kalno su rogutėmis.

Kai, užuot riktelėje ant vaiko, pastebime, kas vyksta su mumis.

Kai dainuojame.

Kai pasakome NE, kad ir kaip tai būtų sudėtinga.

Kai įsiklausome į savo pačių jausmus, poreikius ir norus.

Kai rūpinamės savimi ir suvokiame save kaip didesnio pasaulio neatsiejamą dalį.


Visa tai darydami, mes (at)kuriame ryšį su savo kūnais.

Ir tai yra be galo svarbu, nes visapusiškai gyventi, jausti, pažinti, kurti santykį, mes galime tik per savo kūnus. Kuo mūsų santykis su kūnu artimesnis, tuo mes natūralesni ir tikresni. Tuo labiau galime priartėti prie pačios savo esmės ir ją išreikšti, drauge ir tik tokiu būdu iš tiesų priartėdami prie kito.


**


#kūnas #psichologas #psichologija #emocijos #jausmai #ryšys #ryšyje