Kaip pasirūpinti savo jausmais ir savimi?



Kai aplink tvyro daug skausmo, grėsmės, nežinomybės, tai neišvengiamai veikia mūsų savijautą. Visus labai skirtingai, tačiau tam tikras nerimo, baimės, liūdesio lygis būdingas visiems. Nors ne visi tą įsisąmonina, yra kas neigia ar išveikia jausmus kaip nors kitaip. O kai kuriuos gali paveikti labai stipriai, gali pataikyti į ankstesnius nepilnai ar neįsisąmonintus patyrimus, juos atgaivinti ir prikelti. Tuomet žmogus viską jaučia daugybę kartų stipriau, išgyvena praeities traumą dar kartą, tai vadinama retraumatizacija. Žmonės dažnai klausia - kaip nejausti to, ką jaučiu, kaip pabėgti nuo savo jausmų, kaip įveikti nerimą, stresą, netgi kaip pakeisti savo jausmus ir savijautą. Ir deja to nepadarysim - girdint, matant, kas vyksta, neišeis nei nejausti, nei pabėgti, nei pakeisti. Jausmai yra, jie normali ir sveika organizmo reakcija į tai, kas vyksta išorėje. Jie niekur nedings. O kuo labiau jų vengsime, tuo labiau jie mus vargins. Taigi kviečiu ne kovoti su savo jausmais, o juos pažinti, pajausti, priimti, įsisąmoninti. Santykis su savo jausmais Jausti jausmus karo akivaizdoje gali skambėti baisiai, bet net ir tokiu metu jausti jausmus yra svarbu. Nes jausmai - toks jau dalykas, tarsi šešėlis, net jei bandom nusisukti, šešėlis vistiek liks. O ypač nerimas - nerimas veikia taip, kad kuo labiau jį slopinam, ignoruojam ar bandom nuvyti, tuo jis intensyvėja. Ir kuo labiau jį priimam, patiriam, - tuo labiau atsipalaiduojam, nerimas op ir atsitraukia. Ir taip su visais jausmais, kai juos pajaučiame, kai juos tikrai patiriame, tepraeina akimirka ir tą jausmą jau ima ir pakeičia kitas. Dažnai palengvėjimas, priėmimas, ramybė. Taigi kalbant apie jausmus, tikslas neturėtų būti nuo jausmų pabėgti. Bet tokiu metu kaip dabar ypatingai svarbu - gebėjimas save emociškai su(si)reguliuoti. Kaip jausti jausmus? Dažnai jausmai ir mintys yra suplakami į vieną, ir yra sakoma, kad kai leidžiu sau jausti jausmus, labai toli nukeliauju mintimis, apima siaubas ir kyla panika. Jausmų jautimas reiškia jų patyrimas savo kūne - kaip patiriu tai, ką patiriu. Jei tai nerimas - kaip jis mano kūne reiškiasi? Kas vyksta? Tankėja kvėpavimas? Spaudžia krūtinę? Drėksta delnai, virpa kojos? Jausti jausmus reiškia patirti tuos fizinius pojūčius nebandant jų sustabdyti, pakeisti, užbaigti. Ir, nenukeliaujant minčių traukinuku. Mintys dažniausiai keliauja greta, jas galima pastebėti, bet ir vėl grąžinti savo dėmesį prie kūno pojūčių. Ir vėl pastebėjus mintį ją užfiksuoti, ir vėl grįžti. Tokiu būdu mes valdom savo dėmesį, valdom ir savo savijautą. Nes paniką, siaubą, nerimo atakas dažniausiai sukelia būtent mintys ir jų sukeliama įtampa. Todėl ir rekomenduojama dozuoti informaciją, naujienas apie karą. Kai galvojam, mes nejaučiam. O kai jaučiam - negalvojam. Tą sekundės dalį kol jaučiam ir patiriam, tą akimirką mes sustabdom minčių traukinį, kuris veda mus panikos link. Mūsų dėmesys - mūsų rankose. Jo perkėlinėjimas yra lavinamas kaip bet kuris kitas įgūdis. Jausmai ir kūnas Kūnas - mūsų išorinė forma ir tuo pačiu mūsų vidinio pasaulio tęsinys. Kūnas talpina mūsų jausmus, kurie reiškiasi kūno pojūčiais. Kūnas, mintys, siela ir jausmai - tai žmogus, ir viskas čia yra susiję ir vienas kitą veikia. Jei padarom kažką fiziniam lygmeny, tai atsiliepia ir visuose kituose. Todėl raminti savo jausmus ir stabdyti mintis galime pasitelkdami savo kūną: - iškvėpimas. Mes visi mokam įkvėpti ir tą darom automatiškai. Tačiau ilgai ir giliai iškvėpti mums reikia mokytis. Iškvėpti - gyventi. Iškvėpti - reguliuotis. Iškvėpti - rimti. Iškvėpti - paleisti. Iškvėpimas - greitoji ir pirmoji pagalba tiek panikos, tiek nerimo atakų metu. IŠKVĖPTI. Nuolat stebėti savo iškvėpimą ir sau vis priminti tai daryti. - kalbėjimas - mūsų balso tembras ir greitis. Kai jaučiame nerimą, dažnai imame kalbėti greičiau ir aukštesniu balsu, kas apsunkina mūsų kvėpavimą ir kelia tik dar didesnį nerimą. Save raminti galime lėčiau kalbėdami ir kalbėdami storesniu balsu, iš giliau, tarsi iš pačio pilvo. - dėmesingumas kūno pojūčiams. Stengtis vis patirti paprastus, apčiuopiamus, užuodžiamus, skanaujamus gyvenimo gabalėlius. Jei geriame vandenį, tą akimirką, tas kelias sekundes visą dėmesį ir sutelti būtent į vandens gėrimo potyrį, pojūčius burnoje, gerklėje, rankoje laikančioje stiklinę, pilve ir pan. Tik ten. Jei kandam obuolį, patirti jo skonį, sultis, pamatyti spalvą, dydį. Jei glostom katiną, tai akimirkas jausti savo rankomis katino švelnų ar šiurkštų kailį, jo kvapą, judesius, šilumą. Jei einam takeliu, jausti, kaip padai remiasi į žemę ir vėl pasikelia. Matyti tai, ką eidami matom. Užuosti ką užuodžiam, ir kaip oras jaučiasi mūsų žandams, lūpoms, plaukams, visam kūnui. Jei sėdim, pajausti ant ko, kaip remiamės savo nugara, kas ir kaip mus laiko. Savo kūno santykį su atrama. Dėmesingumas tam, ką darome, ką jaučiame ir patiriame mus 1) įžemina, 2) atitraukia nuo minčių 3) leidžia patirti gyvenimą. Iš tiesų patirti, o ne jį gyventi mechaniškai. Visa tai ramina, stiprina. -rūpinimasis savo kūnu - sveika mityba, poilsis, judėjimas, galbūt masažas ir pan. Mūsų kūnai dabar veža daug - įtampos, emocinio krūvio, nuovargio. Svarbu rūpintis savimi. Santykių galia Svarbu nelikti vieniems, vienišiems su savo jausmais. Psichologinė pagalba - gerai, ir kai kuriais atvejais yra kritiškai svarbi. Bet taip pat labai svarbu ir kalbėtis su žmonėmis, artimaisias, kitais apie savo jausmus. Ne tik apie scenarijus, žinias, o bent truputėlį laiko skirti pasikalbėti apie tai, kaip jaučiuosi, ir išklausyti kitus. Palaikyti, apkabinti, priimti, patirti santykį per dalijimąsi, per atsivėrimą ir bendrumą. Tai ypatingai svarbu tokiais laikais, kai visa kita yra trapu ir neaišku. Paskambink draugei, paklausk kaip ji jaučiasi. Išklausyk. Papasakok, kaip jautiesi tu. Paskambink mamai, draugui ir pan. Darbinius susitikimus pradėki nuo "kaip jautiesi". Net jei tai ir kainuos papildomo laiko šiame užimtame pasaulyje. Juk tas užimtumas dar prieš daugiau nei 10 dienų pasidarė toks beprasmis. Pabūk su artimaisais. Iš tiesų pabūk - pažiūrėk į akis, paliesk, apkabink. Užuosk savo vaikų plaukus. Mylimojo kaklą. Giliai įkvėpk ir dar giliau iškvėpk. O kai liūdna ir vieniša, apkabink, paglostyk, paremk ir save. Išgirsk, kas viduje vyksta, ką jauti. Išklausyk, ir pasakyk, kad girdi. Kad esi čia, esi kartu. Kad saugosi. Individualūs ramybės ir jėgos šaltiniai Kiekvienas jau beveik dvi savaites liudijam greta vykstantį karą. Emociškai jame dalyvaujam. Pervedinėjam pinigus, kažkas savanoriaujam, renkam daiktus ir pan. Dirbam, auginam vaikus, tvarkom namus. Bandom gyventi toliau ir tas svarbu. Per šias beveik dvi savaites kiekvienas jau atradom kažką, kas mus ramina. Kas padeda ir kas teikia prasmę. Tai individualu ir gali būti labai skirtinga. Svarbu juos atrasti ir pastebėti, net jei tai ir maži dalykai. Apskritai šiuo sunkiu laiku rekomenduočiau kuo mažiau iš savęs reikalauti, spausti, kur tikrai nėra būtina ir svarbu. Tiesiog mechaniškai nuleisti kartelę, kad atsirastų resursų emociniam susireguliavimui, dėmesingumui sau ir savo vidiniams procesams, kuris dabar toks svarbus. Nes mes jaučiam ir jausim, bet kuo dažniau gebėsim sugrįžti į būsenas, kuriose sąlyginai saugu, ramu, tuo ilgalaike prasme būsim tvirtesni ir stabilesni. Tuo sveikesnę emocinę aplinką kursime savo vaikams. Ir tuo tvirtesnė visuomenė būsim.


**


Nuotrauka Ugnės Poloudinos "Išgyventi Tėvystę"


#jausmai #karasukrainoje #psichikossveikata #psichologinėpagalba #emocijos