Metai kaip dviejų vaikų mama



Nuo šiol mano Naujieji metai matuojasi ir skaičiuojasi ir vėl kitaip. Mažajai Ūlai pačioje sausio pradžioje suėjo metukai. Per juos palaipsniui vyko daugybė procesų mūsų šeimos gyvenime, tarpusavio santykiuose ir kiekviename iš mūsų.


Mano pastebėjimai:


Sunkumo lygis

Lengviau. Dabar yra žymiai lengviau nei buvo pradžioje. Su didele meilės, bet kartu ir tirštos panikos banga atsimenu tą pradžių pradžią. Kai man hormonai vertėsi kūliais, kai didžioji ieškojo savo vietos po mano sparneliu, kai aš ieškojau savo vietos tarp jų dviejų ir man niekaip nesigavo 100 procentų savęs staiga paversti 200. Kūnu prisimenu tą pasimetimą, nusivylimą. Naktis, kur iš vienos pusės viskas aišku su naujagimiu, o iš kitos - regresavusiu beveik trimetės miegu. Kur tiesiog busdavo tai viena, tai kita ir abiem manęs reikėjo. Tas nepakeliamas savęs nepadalijimo jausmas. Tas dar sunkiau pakeliamas jaumas, jog neužteks - meilės, saugumo, artumo. Jog kažkam neužteks ir tai paliks randą. Dabar kur kas lengviau visais šiais aspektais. Ir jaučiau vis didesnį palengvėjimą maždaug kas ketvirtį. Pirmieji trys mėnesiai juodžiausi, tolimesnieji tamsiai pilki. Kai Ūla pradėjo sėdėti ir domėtis daiktais aplink - kažkiek lengviau. Kai 9 mėn atsistojo ir pradėjo eit - vėl lengviau. Nors ir reikia gaudyt ir varinėt iš paskos, vistiek lengviau. Kartais tiesiog jau būna minutėlių, kai jos kažkokiame savam debesy kažką veikia ir aš tiesiog stebiu. Nepaprastai gera bent akimirkomis iš tarpininko atsitraukti į stebėtoją. Lengviau ir su savimi - savo jausmais dviguboje motinystėje, lūkesčiais. Viskas šiek tiek stabilizavosi.


Sesių tarpusavio santykiai

Keičiasi ir kuriasi palaipsniui, su laiku, su didesniu pažinimu viena kitos, su vis naujais Ūlos išmokimais. Ryškiausiai atrodo, kad kai pradėjo tvirčiau vaikščioti, Ugnė ją pripažino kaip žmogeliuką, nebe daiktą. O dabar apskritai yra daug jų apsikabinimų, bučkių, sekiojimo viena paskui kitą, šokių, vartalionių ir juokų. Mažiau pykčio ir nenorėjimo įsileisti į žaidimą, daugiau lankstumo. Nors aišku būna visaip. Dar Ūla nevisur užlipa, tai Ugnė turi kelias vietas kur su savo smulkiais žaisliukais ar darbeliais, kuriuos svarbu saugoti gali atsitraukti. Su nerimu laukiu etapo, kai jau Ūla pasieks, kas ant stalo ir palangės. O šiaip Ūla yra vienintelė su kuria Ugnė dalinasi savo skanėstais. Net keista, galvojau ji bus paskutinė. Bet yra kažkoks sesių bendrystės įstatymas matyt. Nes pavyzdžiui per Kalėdas Ugnė gavo dvi dovanas nuo močiutės, ir pradėjo labai liūdėti, kad ji gavo dvi, o Ūla nei vienos, kuo irgi labai nustebau. Arba gina Ūlos interesus pasipiktinus: "Ūla šiuo metu nenori rengtis!" Ir tikrai jau neblogai nuskaito mažės emocijas ir poreikius (nors ir nebūtinai pati atsižvelgia 🤭) Prieš kokią savaitę jos apsikabino, ir Ugnė ištirpusi iš laimės, kad sesė išmoko ją apkabinti, sakė: "Ūlyt aš tave mylėsiu kad ir kas nutiktų. Net ir tada kai nugriauni mano statinį". Tai žodžiu vietos mano pažliumbinams yra daug ir vis randasi naujos.


Buitis

Su ta buitimi tai p....c. Nežinau net ką apie ją pasakyt, nes mes su vyru nuolat keičiamės vaikais, nes kažkuris visad dirbam. Tai renkantis ar būt su vaikais, ar tvarkytis buitį, maksimaliai tiesiog stengiuosi būti su jomis ant žemės. O kažką patvarkyt, pavalyt, išdžiaustyt bandau per tas akimirkas, kai jos krausto kokią žaislų dėžę ar spintelę. Maisto gamyba neblizga, supratau kiek daug patiekalų moku, kuriuose dalyvauja dešrelės 🙄 bet man pasisekė, kad jos valgo daug maž viską. Duoną, daržoves, tiesiog pupeles, lęšius ir tt. Tai buitis yra ignoruojama, kol tiesiog susitvarkom kelis kartus per metus.


Susiskaldžius. Tarp noro mirkt gyvenime su vaikais ir noro kurt, rašyt, susitikt su žmonėm, dirbt, eit į restoranus ir pamiršt, jog esu mama. Niekada to nepamirštu ir visada skubu pas jas, kad ir ką bedaryčiau, ir tas kartais neleidžia pilnai pabūt tose kitose realybėse, kurių patyrimo taip pat trokštu. Pasiilgau mūsų su vyru, pasiilgau mažiau dirbt ir kad jis mažiau dirbtų, ar bent nors kartais nedirbt kartu. Bet čia toks jau mūsų gyvenimo etapas, nepriklausomai nuo vaikų skaičiaus. Kartais jaučiuosi blogiausia įmanoma rėksnė mama. Kartais jaučiuosi visai puiki mama. Šiandien supratau, kad dabar, kai jos turi viena kitą, kartais nebėra taip blogai, kai aš pasielgiu šūdinai: šiandien dvidešimčiai sekundžių išgrūdau mažę iš vonios, nes ji junginėjo veikiančią skalbimo mašiną ir aš nepasiekiau jos patraukti. Žiauriai susinervinau, kai ant besibaigiančios gręžimo programos ji iš naujo įjungė kitą. Ir ji verkė už durų, kol iškart atbėgo vyresnėlė ir ją paguodė. Aš likau su dar didesne kalte ir milžiniška nuostaba vienu metu. Bet supratau, kad net ir kaip prastai kartkartėmis besielgčiau - joms jau labai daug gero daviau. Ir turiu tai pastebėti ir vertinti taip pat. Milžiniškas gėris yra klausytis, kaip už durų vyresnėlė sako: "tu nuliūdai, kad mama neleidžia tau eiti į vonią? Aš tavo kompanija, aš padėsiu tau nurimti. Ateik ateik pas mane. Ar norėtum pagraužti morkinių ledų?" 🤭 Jos turi vieną kitą ir tai yra wow.


Ryšys

Auga tarp sesių, keičiasi tarp mūsų visų ir savo viduje. Ant vyresnėlės labai aiškiai matau prieraišaus auginimo antspaudus. Kaip ji jau gerai miegą naktį ir jai daug mažiau manęs reikia. Kaip ji savarankiškai žaidžia, kuria, eksperimentuoja. Kaip bendrauja su kitais žmonėmis ir vaikais. Kaip ji moka vis aiškiau pasakyti kada ir ko jai reikia iš mūsų. Kaip kartais vis dar nemoka, ir koks svarbus santykiui yra gebėjimas išskaityti tai iš už elgesio, nuspėti, atliepti. Kaip tai stipru, kaip suartina ir atpalaiduoja. Kaip ji elgiasi su Ūla ir tuos pačius elgesio modelius, kuriuos patyrė pati, atkartoja su sese. Čia pamatom visko, ir savo pakelto tono ir švelnaus supratingo palaikymo. Elementarios pagalbos. O Ūla apskritai man toks absoliučiai emociškai stabilus žmogelis, kuri jau nuo gimimo ypatingai aiškiai save jaučia ir išreiškia. O dabar jau ir tiesiog pasiima tai, ko jai reikia - glėbio, žaislo, dėmesio ar artumo. O šiaip juokiuosi, kad dažniausiai jaučiuosi kaip mama antis - kur tik aš nupėdinčiau, ten iš paskos atgagena du maži ančiukai. Kartais tai labai vargina ir erzina, kad vyras tokių "problemų" bandant namie atsitraukt ar pailsėt neturi, jis gali išsidrėbti ant sofos su telefonu rankose - ančiukai vistiek gagena prie manęs, kad ir kur bebūčiau - duše, virtuvėj ar bandau dirbt. O tik prigulus ant sofos, ančiukai tuojau pat sutūpia šalia. Tas sunku, nes tam tikra prasme esu priklausoma nuo vyro proaktyvių pastangų ančiukus prisikviesti, kad galėčiau atsitraukti ar bent trumpam susitelkti į kažką kita. Tuo pačiu tas ir labai faina. Tas mano mažas gang'as - brangiausia, svarbiausia ką turiu.


Lūkesčiai

Man rodos kuo didesnį nerimą motinystėje jaučiu - tuo labiau esu linkusi save "sudievinti". Lyg mano kiekvienas pirstelėjimas būtų iškaltas mano vaikų ateityje ir turėtų neišdildomą reikšmę. Tas realybėje pasireiškia šalia didelių dalykų, kas yra svarbu užtikrinti vaikams ryšio prasme, dar nuolatiniu spaudimu, kad ir mano kiekviena reakcija būtų atliepianti, rūpestinga. O dabar dar ir extra - autentiška, išjausta, taikoj su savimi. Dievaži, koks nemenkas iššūkis! Ir tada, kai nerimas susimaišo su gyvenimu - atsitinka taip, jog ne viskas, ką "reikia" realiai išeina. Dalis reakcijų būna tiesiog tokios, kokios tuo metu pavyksta. Dalis lūkesčių dūžta, tas dužimas skaudus, ir labiausiai turbūt tuos pirmuosius metus su dviem vaikais ir iliustruojantis. Man rodos giliai širdyje aš tikėjausi auginti du vaikus taip, kaip auginau vieną. Ir tas, aišku, nepavyko. Bet kai žiūriu į jas, kiekvieną atskirai ir kartu, kai žiūriu į mūsų chaotiškus, visko kupinus metus kartu - man rodos su tuo, ką galėjom, gavosi absoliučiai puikiai ❤

(Įdomu, ką jos pasakytų 🤭).


Taigi, šviesos yra! Linkėjimai.


#ryšys #duvaikai #motinystė