Nostalgiškas skubėjimas



"Motinystė man yra geriausias kada nors nutikęs dalykas. Bet drauge ir pasiutusiai sunkus. Dažnai pagaunu save tuo pačiu metu norint dviejų visiškai skirtingų dalykų – kad tas mažo vaiko auginimo sunkumas sumažėtų, tačiau liktų visas tas gėris, kurio šis laikas pilnas. Kasdien turiu sau priminti, jog šie dalykai keliauja drauge.


Dažnai noriu sustabdyti akimirkas, nes dukros augimas mane ir labai džiugina, stebina, ir kartu gąsdina. Kiekvienas naujas jos išmoktas dalykas man šiek tiek palengvina gyvenimą, o drauge tai reiškia, kad ji pamažu išauga iš to mažo, mielo kūdikėlio, kuriam nuolat manęs reikia.


Aš dažnai pasvajoju apie laiką sau, tačiau suprantu, kad jau visai greitai svajosiu apie laiką kartu su dukra. Man būna sunku, kad negaliu net į tualetą nueiti viena, o kartu ir ašarą spaudžia supratimas, kaip viskas yra laikina.


Kai bendraujame ar žaidžiame, aš kartais tiesiog apstulbstu, kaip stipriai ji paaugo per naktį. Kartais nežinau, ar spėjau paaugti aš.


Mums būnant kartu, man norisi sugerti tas akimirkas į save, o kartu norisi viską fiksuoti, fotografuoti, filmuoti, kad galėčiau pažiūrėti. Kada nors.


Kartais, bemiegėmis naktimis, dukrai malantis, zujant lovoje ir nuolat žindant, mintyse galvoju: „Kada gi tai baigsis?!“ O tuomet ji užmiega, ir aš negaliu atsitraukti, nes tiesiog noriu į ją žiūrėti.

Kartais planuoju, kad jai užmigus pietų miego, padirbėsiu ar paskaitysiu knygą, o tą laiką praleidžiu panirusi į jos naujagimystės nuotraukas.


Kartais staiga suprantu, kokia ji jau didelė, nors apsikabinus ir pabučiavus ją, uodžiu jos plaukus, ir ji man vis dar kvepia pienu ir primena tą patį miniatiūrinį varliuką, kokia buvo prieš daugiau nei metus. O tuomet ji mane pabučiuoja ir nulekia iš mano glėbio tyrinėti pasaulio, mojuoti žmonėms ir kalbinti gyvūnų.


Tas noras, kad vaikas užaugtų ir drauge niekada neužaugtų, yra toks prieštaringas, juokingas ir sunkus, nostalgiškas ir pragaištingas tuo pat metu. Mintyse bėgu į ateitį ir iškart save tempiu iš ten atgal. Vėl bėgu ir vėl grįžtu. Daugybę kartų per dieną.


Nes žinau, kad ateis diena, kai pasiilgsiu kiekvienos iš šių sunkių akimirkų, kurių greitos baigties taip laukiau.


Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, yra visa tai suprasti, priimti ir tiesiog būti. Kuo daugiau būti dabartyje, kuo stipriau išgyventi mūsų ryšį – su visomis mintimis, jausmais ir su visais sunkumais bei džiaugsmais.


Tuomet gal man labai pasiseks, ir mūsų sukurtas ryšys visada mus laikys artimas."



Ištrauka iš knygos "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi"


**

Nuotraukos autorė Ugnė Poloudina.


#ryšys #ryšyje #motinystė #knygaryšys #psichologija #psichologas