Vidiniai vaikai ir vidiniai suaugę



Dažnai apie vidinį vaiką girdžiu kalbant kaip apie kūrybinę, žaidybinę energiją. Polėkį, džiugesį, atvirumą patirčiai. O kas, jei viduje gyvenantis vaikas yra visiškai ne toks? Jei tai ne kūrybiškas, o susikaustęs, ne žaidžiantis, o labai besirūpinantis mažas suaugęs. Trokštantis artumo ir bijantis būti atstumas, daug visko patiriantis ir nežinantis kaip tuo pasidalinti, ir ar išvis galima dalintis. Norintis būti pamatytas, išgirstas, bet vis besistengiantis būti kitoks - geresnis, šaunesnis, protingesnis. Kas jei vidinis vaikas užuot žaidęs ir lakstęs pievomis, ieško žmogaus, su kuriuo jaustųsi saugiai. Jei jis tiesiog išsigandęs, sutrikęs. Abejojantis savimi ir kitais, nesijaučiantis geras ir svarbus. O kas, jei vidinis suaugęs susirūpinęs ir paskendęs savuose reikaluose. Atsakingas ir šaunus, bet atsiribojęs nuo to, kas vyksta viduje. Kas jei vidinis suaugęs nenutuokia, kad visai šalia gyvena mažas vienišas ir nesaugus vaikas, kuriam irgi reikia rūpesčio, dėmesio ir saugumo. Kas jei suaugęs nesijaučia pakankamai ramus, kad galėtų nuraminti kitą, pakankamai didelis, kad galėtų pasirūpinti kitu. Pakankamai saugus. Kas jei vidinis suaugęs labai ribotas. Stebiu vaikus ir suaugusius gyvenime. Sutinku ir stebiu juos darbe, bei savyje. Oho kaip jie mainosi, keičiasi vietomis ir veidais, kaip kartais sunku suprasti ir atpažinti, kas yra kas. Kalbinu juos. Ir vis keliu klausimus. Ko reikia vidiniam suaugusiam, kad jis galėtų pamatyti vidinį vaiką ir juo pasirūpinti? Ko reikia vidiniam vaikui, kad jis galėtų atsiskleisti? Kaip padėti jiems kuo dažniau susitikti? **


#psichologoja #psichologas #rysys #rysyje #vidinispasaulis