Mano vaikai vakare, kaip jau kurį laiką, pradėjo rodyti "subinių vaidinimą" - šėlti, šokinėti, rėkti "aš subinė aš subinė aš siaubinga subinė, kaku kaku pirst pirst", burnomis persdamos, lakstydamos susiėmusios už užpakalių, belekokiu greičiu ir intensyvumu. Viskam vadovavo vyresnioji, mažoji kartojo, bet su ne ką mažesniu entuziazmu. Praėjus kokiom 5-10 min po pirmojo veiksmo ir vaikams padarius mini pertraukėlę atsikvėpti, močiutė paprašė: - o dabar parodykite ką nors gražaus. Tai taip mums įprasta! Siekti grožio, gėrio. Mes taip norim būti tie kažkokie - gražūs, geri, faini - šviesūs, kad ir ką tai šviesai patys priskirtume - tokie, ak, na tiesiog kitokie nei kartais esam. Ir taip nenorim susidurti su viskuo, kas priešinga. O mes juk esam ir šviesūs, gražūs, geri, draugiški, atjautūs, ir pikti, tingūs, nepatenkinti kažkuo, nusivylę, nemokantys išreikšti savęs, kaip norėtume, neprisiimantys atsakomybės, kišantys galvą į smėlį. Mes ir tos gražios princesės ilgais plaukais ir suknelėmis, ir tos va siaubingos subinės, bezdančios ir kakojančios subinės. Tik pastarojo apie save tikrai nenorėtume priimti. Todėl ir norisi stabdyti vaikus, kai jie žaidžia subinių žaidimus, kai žaidžia karą, kai pyksta ir nori išvaryti, kai sako blogus dalykus - mes jų girdėti nenorime ir norime vis pataisyti - kad dinozaurai ne peštųsi, o draugautų, kad piešiniuose būtų gėlės, o ne kakalai ir kad mūsų gyvenimuose vyktų nuolatinis progresas, sąmoningumas, o ne kartais apimantis klampus tūnojimas, lėtas visa ko virškinimas ar vengimas. Man rodos be galo sveika štai šitaip, kaip vaikai, turėti galimybę tapatintis ir su vienais, ir su visiškai priešingais savęs aspektais ir per tai patirti, pažinti ir priimti save visokį - įvairų ir laisvenį nuo visų "reikia", "turėtų". Ir ne, tai nereiškia, jog dabar subinių žaidimą reikia žaisti ir visur ir visada - neštis į darželius, rodyti visiems, neatsižvelgiant jog jiems galbūt nepatogu. Ne - atskirkime, kur svarbu ir kartais būtina prisitaikyti, kur mūsų norai ir poreikiai susiduria su kitų ir gali nesutapti. Kad yra taisyklių, kurios gali apriboti mūsų absoliučiai laisvą autentiškumą. Jog kiekvieno iš mūsų susidūrimas su aplinka kartais būna švelnus, o kartais aštrus. Mums nereikia visuomet perkeisti aplinkos, kad joje galėtume atsiskleisti. Bet svarbu kurti ir sau, ir vaikams erdvių, kuriose galėtume tiesiog būti visokie. Erdvių, kur savo įvairumą patirti būtų saugu. Net ir kartais būnant tiesiog paprasčiausia subine. ** #psichologija #psichologas #vaikai #psichoterapija #žmogus #įvairumas #motinystė #vaikųauginimas

- Šiandien skaitysiu tik vieną knygos skyrių, pradedu tvirtai ir iškart imu aiškintis dėl ko, kai pajuntu, jog šalia sėdintu Ugnė man švelniai paglosto ranką. Pažiūriu į ją, ji man mirkteli akimis, sakydama taip. Perskaičius tą skyrių, nuridenu ant manęs užmigusią Ūlą, išjungiu šviesą, atsisuku į Ugnę. - Mama, pirma aš tau pakasysiu nugarą, tada tu man - sako. Sutinku. Atsipalaiduoju ir jaučiu tuos mažus pirštelius lakstant man po nugarą. Akimirksniu imu grimzti į miegą. - Ar jau užtenka? - iš nugrimzdimo pakelia švelnus balselis. - Dar truputį.. sumurkiu. Viena akimi matau, kaip Ugnė nusišypso ir staiga pabučiuoja man į žandą. - Tau patinka kasyti man nugarą? - teiraujuosi. - Man patinka kai aš tau kasau, o tu man kasai, mama. Ugnė - toks artumo ir dialogo meistras, kad beveik man primena filmą "Tu man nieko neprimeni", kurį prieš kelias dienas žiūrėjau ir vis prasukinėju dienose ir sapnuose. Jei leidžiu sau pasimėgauti ir ramiai, pilnai sugerti ir paskanauti šias ryšio akimirkas, negalvojant, kad tuoj gal atsibus Ūla, reiks matuot temperatūrą, ar rytoj vėl kelsimės paryčiais, negalvodama apie finansus, karus, nuovargį, darbus, reikalus, negalvodama, o pasinerdama ir tik imdama tai, ką man duoda - oho, kaip prisipildau. ** #ryšys #rysyje #vaikųauginimas #motinyste #artumas #santykiai #švelnumas

Po pernykščio rusijos įsiveržimo į Ukrainą, mano nesaugumo lygis pasiekė aukštumas. O saugumo patyrimas tapo absoliučiai nebe natūralus atsakas, o veikiau didelių pastangų ir sąmoningumo išdava, pasiekiama tikrai ne dažnai. Tad jei anksčiau konfliktiniai susirėmimai Gazos ruože buvo kažkas, ką praleisdavau pro ausis, tai dabar Hamas teroristinės atakos tiesiog šokiravo. Šalia siaubo, liūdesio, pykčio, nusivylimo, bejėgystės, baimės vis užplūstanta pasmerktumo ir pasaulio griūties išgyvenimas. Atrodo, kad viskas ritasi dideliu greičiu žemyn, o blogis, kaip niekad stipriai aktyvus. Atrodo - siaubinga, juoda. Ir netgi su tuo laiks nuo laiko užplūstančiu patyrimu, vistiek tenka gyventi - skaityti vaikams knygeles, dirbti savo kasdieninį darbą, vežti vaikus į darželius, stovėti kamščiuose, išgyventi dramą dėl pėdkelnių spalvos ar suknelės rankovių ilgio, valyti nosis, užpakalius, įsikuisti į savo šiltą patalą vakare ir keltis ryte pradėti naujos dienos. Su didesniu ar mažesniu entuziazmu, energijos lygiu, bei prasmės pojūčiu. Su džiaugsmu ar/ir liūdesiu. Įdomu stebėti, kaip tokie siaubingi dalykai vistiek geba rasti savo vietą mūsų gyvenimuose. Ir ne, taip būti neturėtų. Neturėtų vykti brutalūs užpuolimai, žmonių kankinimai, žudymai, ne ne, mums neturėtų reikėti to susitalpinti savo galvose, jausmuose ir gyvenimuose. Bet noriu akcentuoti, jog mes galim. Tad, kai natūraliai kyla klausimas, ką su visais tais kylančiais jausmais dėl karo daryti, noriu paskatinti ne daryti, o  būti. Leisti tiems jausmams būti. Ir reaguoti atsižvelgiant į tai, ko norisi būtent jums. Man, pavyzdžiui, svarbu turėti erdvių, kur galiu pasikalbėti apie tai, kas mane neramina, ko man baisu. Bet ne "protingai padiskutuoti", o galėti visiškai subliukšti, parodyti, kaip stipriai bijau, atsiverti, kaip stipriai nesuprantu. Vertinu, kad turiu su kuo iš tiesų galiu, nors ir nevisada išdrįstu. Dar svarbu šitoj neapaiškinamoj beprasmybėje, atrasti vistik kažką, ką matau esant prasminga. Ir čia mamystė turi ką pasiūlyti. Nors iš vienos pusės baisu auginti vaikus tokiame pasaulyje, kuris, neaišku, koks taps vėliau ir toliau, iš kitos - kelia ir viltį, kad šitie maži geraširdžiai ir drauge drąsūs save reikšti, rūpintis savimi ir kitais žmonės, kaip tik turi potencialo kurti šviesią ir drąsią visuomenę. Esu tikra, kad šita atliepiai auginamų vaikų karta išaugs stipri ir teisinga. Visuomet jaučiu prasmę, liesdamasi prie žmonių jausmų įvairiomis formomis - pažindama ir lydėdama terapijoje, pakutendama ar apgobdama savo tekstais ir knygomis. Kuo toliau tuo didesnę to prasmę matau šiame karų/ekologinio siaubo/technologijų amžiuje. Žmogui visada reikės žmogaus, visada reikės ryšio. Santykiai, pabuvimas su tais, kurie rūpi ir kuriems rūpi. Susitikimų teikiamas džiaugsmas. Ryšio teikiama pilnatvė. Net kai kartu neramu - visada tai yra brangiau nei vaikymasis deadlaino ar godumo. Vaikykimės, verčiau žmonių. Gamta dėl kurios irgi labai skauda širdį, šiltėjant ežerams ir vandenynams, kylant vidutinei temperatūrai, tirpstant ledynams. Gamta, kol dar yra šalia, - tokia graži ir kupina visko, gali būti puikus resursas stabilizuoti save, jei tik leisim sau ją patirti - dėmesingai būdami, kvėpuodami, paliesdami savo kūnais ar savo mintimis tieisog stebėdami - medžius, gyvūnus, augalus ir jos pokyčius. Stebėdami vaikus - jų judrumą, smalsumą, energiją, atkaklumą, susikaupimą - jų įvairumą - būdami greta galime patirti džiaugsmo, šviesos, ramybės, įkvėpimo. Judėdami, ir tai nereiškia sportuodami iki nukritimo, veikiau atliepdami savo individualų poreikį judesiui ir leisdami sau patirti malonumą judant. Rupindamiesi savo kūnais ir savo vidumi - kaip mokame, kaip galime - daugiau pailsėdami, mažiau iš savęs reikalaudami ir švelniau su savimi bekalbėdami, kokybiškiau ir spalvočiau maitindamiesi ar tiesiog anksčiau nueidami miegoti. Reguliuodami informacinį srautą ir leisdami sau įsitraukti, bet būtinai ir atsiriboti. Ir bent kartais, bent trumpam pasinerdami į savo hobį - t.y. tą veiklą, tą erdvę, - ar tai būtų pomidorai šiltnamyje, idėjų eskizavimas pieštuku, plaukimas, dainavimas - kažkas, kur ištirpsta viskas, kur bent sekundei galima pasinerti ir pailsėti, visiškai sustelkiant į tai, ką darome šiuo metu, nes tai - malonu ir svarbu. Man - tai rašymas. Net keista atrodo, kad parašiusi kažką, kas man patinka, kaskart pasijuntu, kad diena išties įprasminta. Kažkas, kas malonu, gali sutapti, o gali būti kitko, nei tai, kas kiekvienam subjektyviai atrodo prasminga. Prasmių, už kurių įsikibti taip pat verta paieškoti. Nes tai daro mus žmonėmis, bendruomenės dalimi. Prasmingomis veiklomis mes prisidedame prie gerumo kūrimo ir tokiu būdu įprasminame savo būtį. Ir pabaigai, manau svarbu savy paieškoti kuo daugiau resursų, kuriuos gali teikti kūnas - palaikymo, nusiraminimo, įsižeminimo, susibalansavimo. Kartais to reikia išmokti, išsiugdyti įgūdžius, išmokti tam tikrų somatinių praktikų. Bet niekuomet neprašausite, tieisog pasirinkdami dažniau kreipti dėmesį į savo kvėpavimą - jo gylį, pulsavimą, reguliarumą, bei kuo dažniau giliai giliai, iš visų plaučių  i š k v ė p t i. O į nuotrauką dedu vaikus. Va taip reikia gyventi. Tada pasauliui viskas bus gerai. Siunčiu apkabinimų. Fotografavo Indrė Ulozaitė. ** #psichologas #psichologija #karas #karai #jausmai #emocijos #pasaulis #ryšys #žmogus #gyvenimas #savipalaikymas

Motinystė | Kūryba | Psichologija Kaip tu jautiesi, yra svarbu. Terapiniai RYŠYJE rūbai Naujiena! Kiekvienas esame susiję su kitu ir mus supančia aplinka. Kiekvienam žmogui, dideliam ar mažam reikia ryšio, santykio, artumo. Mes esame sukurti ryšiui. Ryšyje rūbai, tai kvietimas kreipti dėmesį į santykį, kurį kuriame su kitais ir savimi ir patirti buvimo RYŠYJE teikiamą džiaugsmą , o mažiesiems saugumą , net kai tenka atsiskirti. Parduotuvė Psichologės Eglės Lukinaitės-Vaičiurgienės knygos Knyga „Dviejų vaikų mama“, 2023 m. Šioje knygoje atvirai pasakoju savo asmeninę dviejų vaikų motinystės istoriją, derindama ją su psichologijos žiniomis bei psichologinio konsultavimo praktika. Knygoje rasite informacijos, palaikymo, empatijos. Ir kvietimą stabtelėti, reflektuoti savo ir visos šeimos situaciją, priimti jums palankius sprendimus ir kurti konstruktyvesnį santykį su savo jausmais ir nauja tėvystės realybe. Tai terapinė knyga, padėsianti geriau suprasti save ir savo jausmus bei apgobsianti jausmu, kad šio tapsmo sunkumus patiriate ne vienos. ​ Daugiau > Įsigyti knygą Knyga „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“, 2022 m. Knyga „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ – apjungia šį tėvystės dvipusiškumą. Pirmoji knygos dalis yra apie vaikų raidą ir psichologiją, bei dėmesingą, atliepiančią, sąmoningą tėvystę. Antroji – apie pačius tėvus, mūsų vidinį pasaulį, jausmus ir išgyvenimus. Mūsų pačių santykis su savimi yra pagrindas tam, kokį santykį su aplinkiniais ir savo vaikais mes kursime. Nesukūrę ryšio su savimi, augindami vaikus tiesiog įstrigsime bandydami taikyti aibę realybėje neveikiančių patarimų. Taip dažnai ir nutinka. ​ Ryšys šioje knygoje įgauna ir dar kitą prasmę – tai tamprus ryšys tarp šių dviejų tėvystės pusių – vaikų ir savęs, kaip tėvų, auginimo. ​ Daugiau > Įsigyti knygą Naujausi tinklaraščio įrašai Apie princeses ir subines Mano vaikai vakare, kaip jau kurį laiką, pradėjo rodyti "subinių vaidinimą" - šėlti, šokinėti, rėkti "aš subinė aš subinė aš siaubinga... Grįžtamasis RYŠYS - Šiandien skaitysiu tik vieną knygos skyrių, pradedu tvirtai ir iškart imu aiškintis dėl ko, kai pajuntu, jog šalia sėdintu Ugnė man... Apie karus ir jausmus: kaip sau padėti? Po pernykščio rusijos įsiveržimo į Ukrainą, mano nesaugumo lygis pasiekė aukštumas. O saugumo patyrimas tapo absoliučiai nebe natūralus... Kai lieki užstrigęs vakar dienoje - Aš nenoriu važiuoti į darželį, aš visai nenoriu važiuoti į darželį - liūdėjo Ūla po ilgesnio neėjimo į dražely mano glėbyje dar iš... Apie laikymą ir palaikymą - Bet yra vienas geras dalykas vemiant - sako Ugnė 4 nakties, sėdėdama ant grindų tualete - kad tu būni kartu su manimi. Net... Kai subliūkšta jausmų balionėlis Kažkurį rugpjūčio vakarą Ugnė pradėjo liūdėti, ir tas liūdesys, irzulys, pyktis jos nepaleido iki pat ėjimo miegoti. Virkavo, zirzuliavo,... Ko apie emocijas mus moko vaikai "Man vis dar liūdna, nes tu mane įskaudinai ir aš visai neturiu noro tau padėti" "Aš labai pykstu ir pyktis dar bus manyje visą naktį, nu... Darželio adaptacija - tai ryšio kūrimo kelionė Šiandien mano didžioji dukra po vasaros grįžo į darželį. O mažoji prisijungs ir pradės lankyti nuo rytojaus. Tad šiemet Rugsėjo 1-oji man... Visi įrašai Gaukite įrašus ir naujienas pirmieji Prenumeruoti naujienas Puiku, esi ryšyje! Apie mane Rašymas yra mano būdas suprasti ir patirti pasaulį. Rašau ne todėl, jog daug žinočiau, rašau, nes rašydama ir pati atrandu, suvokiu, išjaučiu, įprasminu. Rašau, nes kitaip negaliu. Mane tai džiugina, man padeda. O kartais, tai padeda ir kitiems. ​ Esu Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė. Dviejų mergaičių mama, praktikuojanti psichologė. Studijos "Natūrali Motinystė" bendraįkūrėja ir knygų „Dviejų vaikų mama“ bei "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi" autorė. ​ Dirbant terapinį darbą, auginant du mažus vaikus, geštaltinės psichoterapijos studijose, ir tiesiog kasdieniame gyvenime, jaučiu jog mane lydinčios temos yra jausmai, santykiai, motinystė, kūryba, psichologija. "Ryšyje" jos susijungia. Daugiau Contact Susisiekime info@rysyje.lt +37068409704 Vardas El. pašto adresas Pavardė Žinutė Siųsti Ačiū už žinutę!

Apie mane Psichologė, dviejų vaikų mama, Eglė Lukinaitė - Vaičiurgienė Labas, Rašymas man yra vienas iš būdų integruoti patyrimus, suprasti, žmones, santykius, pasaulį. Rašau ne todėl, jog daug žinočiau. Rašau, nes rašydama ir pati atrandu, suvokiu, išjaučiu, įprasminu. Rašau, nes kitaip negaliu. Mane tai džiugina, man padeda. O kartais - padeda ir kitiems. ​ Esu Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė. Dviejų mergaičių mama, psichologė, geštalto psichoterapijos praktikė. Psichologijos studijos šeimai "Natūrali Motinystė" bendraįkūrėja ir knygų "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi" bei "Dviejų vaikų mama" autorė. ​ Dirbant terapinį darbą, auginant du mažus vaikus, studijuojant psichoterapiją, ir tiesiog kasdienybėje, jaučiu jog mane lydinčios temos yra jausmai, santykiai, motinystė, kūryba, psichologija. RYŠYJE jos susijungia. RYŠYJE - tai ir vieta, ir būdas žvelgti į pasaulį. Vieta, kur aš dalinuosi savo kūryba, kur sutinku savo skaitytojus. Vieta kalbėti apie psichologiją, santykius, motinystę ir vaikystę - žmones ir jų vidinį pasaulį. Drauge - tai dėmesingumas santykiui ir patyrimui. Ir kvietimas kurti ryšį su savimi, kitais ir aplinka. Atsisakyti išankstinių nuostatų, tobulumo siekio ir pasitikėti, jog RYŠYJE galima būti visaip. ​ Gera jus štai taip sutikti.

Klausyti, žiūrėti, dalyvauti Knygų pristatymų ir renginių audio įrašai Psichologė Eglė Lukinaitė - Vaičiurgienė Klausyti audio įrašų Knygos "Dviejų vaikų mama" pristatymas Kaune 2023 06 06 Eglė Lukinaitė Vaičiurgienė ir Milda Kukulskienė ​ "Nuo dviejų vaikų motinystės tapsmo, patiriamų jausmų, sunkumų. Kalbėjom apie mamas ir šiek tiek apie tėčius. Apie asmenines ribas, apie pyktį ir agresiją bei įvairias jos prasmes ir puses. Apie bejėgystę, įkalinimą ir įsikalinimą ir kažkur dingstančią tėvų galią. Apie priklausomybę nuo kitų, įsitraukimą ir pagalbą, apie savo pačių poreikius ir jų tenkinimo svarbą. Apie aukojimosi ir kančios herojiškumą, ir apie kultūrinį kontekstą, kuriame šiuolaikinės mamos gimsta, auga, ir augina, kuriame auga vaikai. Ir galiausiai apie atsiskyrinėjimą ir atsiskyrimą vaikams augant - motinystės "afterpartį", kai labai intensyvus artumo su vaikais etapas baiginėjasi, jį keičia kitas, naujas. Apie tą mūsų pačių, kaip tėvų augimą ir brandą, apie kitokį santykį tiek su motinyste, tiek su vaikais, tiek su įvairiomis savo gyvenimo sritimis ir pasirinkimais." Knyga "DVIEJŲ VAIKŲ MAMA" Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė 18,00 € Kaina Skaityti daugiau Kviečiu pasiklausyti knygos pristatymo audio įrašo Knygos "Dviejų vaikų mama" pristatymo Kaune fotogalerija Knygos "Dviejų vaikų mama" pristatymas Vilniuje 2023 04 24 Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė , Ieva Šuipė, Beata Nicholson, Marija Keršanskienė ​ Motinystė - kaip metų laikai. Neišvengiamai besikeičianti, visada savaip intensyvi, sunkiai suplanuojama ir nepavaldi mūsų lūkesčiams. Jau vis daugiau aptariama, tyrinėjama, ir drauge dar kažkiek paslaptinga, mistifikuojama, nesuprasta, iššūkių kupina ir dažnai vieniša. Kokia yra šių dienų motinystė? Ką mes apie ją kalbame, o kas vis dar lieka nutylėta? Ar svarbu ir kodėl svarbu kalbėti apie įvairias motinystės puses ir patyrimus? "Nuo kūrybos, motinystės lūkesčių ir jų dužimo, pasirengimo, prasmės, sudėtingumo išgyvenant momentus su mažais vaikais, o paskui jausmo, jog viskas taip laikina ir greitai praeina. Apie tapsmo dviejų vaikų mama unikalumą, netobulumą ir jo grožį bei motinystės dovanas, galiausiai tėčius, jų vaidmenį be įsitraukimą - pokalbis liejosi, lietė svarbias ir asmeniškas temas, kuriomis dalijosi pašnekovės ir vis buvo pasitinkamas tai juoko, plojimų, tai ašarų publikos akyse." ​ Žemiau rasite pristatymo įrašą, kuris buvo publikuotas tinklalaidėje "Kalba mamos". Daugiau tinklalaidės įrašų galite klausyti čia: klausyti Kalba mamos Spotify Knyga "DVIEJŲ VAIKŲ MAMA" Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė 18,00 € Kaina Skaityti daugiau Kviečiu pasiklausyti knygos pristatymo audio įrašo Knygos "Dviejų vaikų mama" pristatymo Vilniuje fotogalerija Knygos "Dviejų vaikų mama" pristatymas Kaune 2023 06 06 Knygos "Dviejų vaikų mama" pristatymas Vilniuje 2023 04 24 Psichologės Eglės Lukinaitės-Vaičiurgienės knygos Knyga „Dviejų vaikų mama“, 2023 m. Šioje knygoje atvirai pasakoju savo asmeninę dviejų vaikų motinystės istoriją, derindama ją su psichologijos žiniomis bei psichologinio konsultavimo praktika. Knygoje rasite informacijos, palaikymo, empatijos. Ir kvietimą stabtelėti, reflektuoti savo ir visos šeimos situaciją, priimti jums palankius sprendimus ir kurti konstruktyvesnį santykį su savo jausmais ir nauja tėvystės realybe. Tai terapinė knyga, padėsianti geriau suprasti save ir savo jausmus bei apgobsianti jausmu, kad šio tapsmo sunkumus patiriate ne vienos. ​ Daugiau > Įsigyti knygą Knyga „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“, 2022 m. Knyga „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ – apjungia šį tėvystės dvipusiškumą. Pirmoji knygos dalis yra apie vaikų raidą ir psichologiją, bei dėmesingą, atliepiančią, sąmoningą tėvystę. Antroji – apie pačius tėvus, mūsų vidinį pasaulį, jausmus ir išgyvenimus. Mūsų pačių santykis su savimi yra pagrindas tam, kokį santykį su aplinkiniais ir savo vaikais mes kursime. Nesukūrę ryšio su savimi, augindami vaikus tiesiog įstrigsime bandydami taikyti aibę realybėje neveikiančių patarimų. Taip dažnai ir nutinka. ​ Ryšys šioje knygoje įgauna ir dar kitą prasmę – tai tamprus ryšys tarp šių dviejų tėvystės pusių – vaikų ir savęs, kaip tėvų, auginimo. ​ Daugiau > Įsigyti knygą