Kas jos yra Visos tos moterys Aukštos ir plonos Tiesiais žvilgsniais Ir storais balsais   Kas jos tokios, tos moterys Tamsiais plaukais Ir gyvomis akimis Gražiais rūbais Citrusais, rožėm, muskusu ar Indija kvepiančios Tokios ugningos ir ypatingos   Moterys, kurias aš stebiu Filmuose, gatvėj, mieste Visos tos moterys Ryškios moterys Kai kurias jų Randu šalia tų, kuriuos pamilstu   Galvoju, jos mano priešybė Visai kitokios, nei aš Nejučia bandau tapti Kaip tos, kurias žvilgsniais seku Ryškia ir gražia Ryžtinga, aistringa Skardžiu garsiu pilviniu balsu   Nepavyksta   Bet naktimis, kai sapnuos susitinkam Savo sapnuose aš jas regiu Kažkas yra, ką ten atpažįstu Jos tampa artimos man Visos tos moterys Ryškios ir žavios Lieknos ir figūringos Valdingos ir ramios Garsios, aistringos, ryžtingos   Visos tos moterys Dalį jų savyje atpažįstu Aptinku savo ryžtą ir garsą Savo aistrą ir drąsą Savo jėgą, savo ramybę Savo galią, kylančia pilvu Srūvančią venomis, tekančią pirštais   Pamažu vis menkiau Jas matau pavojingas Vis mažiau noriu tapti jomis Visos tos moterys Tos gražios ir įspūdingos moterys Gal savo sapnuose Jos svajoja tapti manimi?   * Kai per tą naktį paaugu, Iškylu virš debesų Išaugu kažkokią fantaziją Apie realybę kurioje gyvenu Kai atsiplėšiu nuo įsitikinimų, kuriuos turėjau Bent trumpam nuo visko, kas žinau, jog esu   Kai smalsumą pasikinkius Ramiai aš save sutinku, įsižiūriu Atrandu, kad tai aš Aš esu Aš pati ir esu   Visos tos moterys   ** 2024 10 28 Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė

Nors ir labai norėtųsi kartais priešingai – tėvystėje nėra vieno teisingo atsakymo į kylančius klausimus – viskas priklauso nuo daugybės faktorių. O kad tą iliustruočiau, papasakosiu vieną istoriją. Tai mūsų šeimos istorija apie miegą. Vasarą, kai vaikų darželis nedirbo, mes daug laiko leidome kartu, ir kažkuriuo metu jaučiausi net prievolėje tiek daug laiko leisti su vaikais, aš pamenu nervinausi dėl kontakto miego metu. Didžioji matavosi lovą vaikų (kol kas žaidimų) kambaryje, vis pabandydama ten pamiegoti ir vis sugrįždama pas mus. O mūsų miegojimo erdvė yra 180+90 cm – didžiulė dvigulė ir greta viengulė lova, kurioje miegame keturiese: vyras, mažoji, aš ir didžioji dukra. Kartais miega kartu ir katinas. Kalbant apie vaikų miegą drauge su tėvais, niekada nejutau būtinybės išskubinti vaikų išsikraustyti į savas lovas ar savus kambarius. Viena – žinios apie kontakto ir artumo poreikį, kita – žinios apie prieraišumą ir savalaikį savarankiškumą, trečia – savo pačios vaikų matymas ir pažinimas, o ketvirta – jog miegas visiems viename kambaryje niekada nebuvo problema nei man, nei vyrui. Iki šios vasaros, kol vienu metu pajutau, kad to artumo jau darosi per daug – MAN per daug. Ir nespėjau nieko su tuo dar daug nuveikti, tik išpuošti vaikų kambario sieną, kurioje stovi jų dviaukštė lova, lipdukais, kad padėtume tą erdvę kurti jaukesnę, kviečiančią. O tada vaikai išėjo į darželį. Išėjo į naują darželį, lankyti jį pradėjo noriai ir intensyviai, aš pradėjau beveik normaliu tempu dirbti (t.y. kaip ir dauguma žmonių, tiesiog dieną dirbti, tik kurį laiką tai buvo utopija mūsų gyvenime, nes tai didžioji buvo maža, tai gimė mažoji, tai bandėm darželį, kurį vaikai lankė tik iki pietų miego). Ir grįždavome vakarais namo vieni kitų pasiilgę. Vaikai pilni įspūdžių, mes pilni įspūdžių, o per vakarus, vaikams išžaidžiant ar išreiškiant susikaupusias emocijas, išsikonkuruojant tarpusavyje, per vakarienes, indus, skalbinius, apsitvarkymą, pasiruošimą kitai dienai ir taip toliau – to laiko išsibūti kartu pakankamai, man buvo ir yra šiek tiek per maža (nors vaikų emocijų kartais ir tikrai per daug). Vakarais pastebėjau, jog užmigdžiusi vaikus, kartais dar noriu tiesiog greta pagulėti ir pabūti jų apsupty. Pajausti jų šiltus delniukus ir padukus. Šito seniai jau nebuvo vasarą, kai norėdavosi rautis iš lovos ir nusimesti tą vaikais aplipusią mamos odą, patirti save kaip atskirą, moterį, žmogų, ne tik kaip mamą. Ir dabar, rugsėjui įsibėgėjus, įvairias savo puses pamaitinus, į naujas rutinas visiems šiek tiek įsivažiavus ir ieškant būdų kaip jose būti patogiau, tinkamiau ir arčiau vieniems kitų, šiame kontekste, tas miegas kartu tapo toks saldus! Vakarais aš net laukiu, kol atsigulsiu ir jas priglausiu. Lėtai aptarsime lovoje dieną, galėsiu pajausti pulsą, kaip jos. Galėsiu sureaguoti į prašymą apsikabinti po baisaus sapno. Užkloti. Ar tiesiog kartais susiliesti pėdomis. Tas laikas greta, per naktį užpildo kažkokį trūkumą, kuris randasi dienos metu. Kur ir smagu nesimatyti, ir ilgu nesimatyti. Ir tokiu būdu tas artumas šiuo metu manęs nebekankina ir nebeerzina. O vaikai, kaip tyčia, po daugiau įspūdžių ar nutikimų per dieną, prisiridena arčiau. Ir tai man yra dovana – ši galimybė būti arti vieniems kitų. Tol kol reikia, tol kol norisi. Panašu buvo, kai gimė mažoji – nors daug aplinkinių rekomendavo, o kai kurie netgi primygtinai spaudė, dar besilaukiant antrosios dukros, pirmąją skubėti kraustyti į savo lovą, į kitą kambarį, mes likome miegoti visi kartu, ir iki šiol manau, kad tai buvo vienas didžiausių adaptacijos palengvinimų mūsų šeimoje, mūsų vaikui ir mums, tuo konkrečiu metu. Saugumas yra įkūnytas patyrimas – tai reiškia, jog mes jį patiriame, patiriame savo kūnu. Mes galime daugybė dalykų suprasti, žinoti ir vis tiek daug ko stigti. O kartais galime tiesiog patirti. Kūnų artumas man yra tiesus kelias į saugumą. Kartais net naktį, vidury klampaus sapno ištiesus rankutę ir palietus šiltą artimą – to gana. Moralo nebus – nors kaip psichologė ir knygų apie motinystę ir tėvystę autorė dažnai susiduriu su lūkesčiu, tą moralą, lyg kokį išrišimą tučtuojau suteikti – šiuo tekstu nenoriu nei pasakyti, kad reikia miegoti kartu, nei kad nereikia. Nes man rodos būtent taip ir atsiskleidžia, kaip esant skirtingoms aplinkybėms gali iškilti skirtingi, tiek mūsų pačių, tiek ir mūsų vaikų poreikiai. Ir tai yra svarbu – atsižvelgti į tai, kaip yra šiandien, šiuo metu mūsų šeimai šioje situacijoje, šiose aplinkybėse, o ne apskritai ieškoti objektyviai teisingų atsakymų ir sprendimų. Nes tokių nėra. Bandykite ir matuokitės 😊 ** #psichologas #psichologija #motinystė #miegas #mažųvaikųmiegas #vaikųauginimas

Jau ritasi antra tokia savaitė, kai esu nepatenkinta savo elgesiu su vaikais. Ne tik elgesiu bet ir nusiteikimu – labai norėčiau būti mielesne mama, o esu užsiknisusi, pavargusi, be jėgų, nekantri ir labai norinti ramybės.  Tai buvo ypatingai sunkios ir darbingos kelios savaitės. Aš labai pavargau, o drauge ir pasiilgau vaikų, ir jos pasiilgo manęs. Tad mano lūkestis sau – jog kantriai ir su entuziazmu būsiu drauge, kai susitinkame, o iš tiesų, pabuvus gerą valandą aš jau jaučiuosi išsekusi ir noriu atsitraukti. Ir mano lūkestis joms, matyt, gerokai išsikreipęs – kadangi žinau, jog manęs pasiilgo, nejučia tikiuosi, jog apsikabins ir kiurksosime susiglaudusios kartu. Bet kurgi, prieš tai juk tenka išveikti ir parodyti viską, kas buvo užsikaupę, užlaikyta: vos man įžengus pro namų duris vaikai iškart susipyksta, susimuša, tada abi puola mane, tempia kiekviena mane savo pusėn ir galiausiai pradeda prašyti filmukų, paėmusios juos kaip dar vieną priežastį tiesiog išsiverkti, nes na dažniausiai tų filmukų gi nebūna ir jos tą puikiai žino. Taigi, aš pavargusi, jos išsiderinusios. Dienos sunkios ir dažnai nepadedam mes vieni kitiems nei sau stabilizuotis. Ir matyt šias kelias savaites taip jau bus. Kol jau truputį pailsėsiu ir atsikvėpsiu. Kai jau truputį daugiau bus energijos, kai ne tik fiziškai bet ir emociškai daugiau pajėgsiu įsitraukti į buvimą su vaikais. Kai daugiau norėsiu ir ilgiau pajėgsiu.  Truputį suminkštėju atradusi, jog greta to nuovargio, sunkumo ir lūkesčių sau, joms ir buvimui kartui, nenoriu bent jau lipdyti antro lūkesčių aukšto – kuo greičiau pasikeisti, arba nuo rytojaus daryti visiškai kitaip. Nes taip tiesiog neįvyks. Pereinamieji laikotarpiai būtini, kad pakeisti būseną. Neįmanoma peršokti iš vienos, į kitą. Kas įmanoma – iš lėto ir po truputį: stabilizuotis, rimti, artėti vieniems prie kitų. Truputį dažniau sureaguoti, taip, kaip norisi, nei vakar. Kokį kartelį mažiau papriekaištauti. Truputį švelniau skubinti. Kokiu vienu sykiu daugiau atsiprašyti ir pabandyti iš naujo. Po truputį irgi yra labai gerai, nenuvertinkim to. ** #psichologija  #psichologas   #ryšys   #nuovargis   #ryšyje   #vaikųauginimas   #motinystė   #darbasirvaikai   #workingmoms

Šiandien atslinkau į darbą neišsimiegojusi - išvargau miegodama, atrodo. Skubėjau ryte, kad prieš konsultacijas dar spėčiau nudirbti debesį reikalų. Aš tokia debesų reikalų organizuotoja, naujos idėjos mane patempia, kai esu energinga, o paskui murkdausi jų pasekmėse drauge su visais kitais turimais įsipareigojimais. Tai, žodžiu, skuodžiau, o tiksliau šliumpinau išvaikyti svarbiausių darbų sąrašo, ir užkilus į ketvirtą aukštą, įėjau į studiją, pasidariau kavos ir... tiesiog sustojau. Nuslinkau ant fotelio, šlioptelėjau ir lėtai sau gėriau kavą, nes šovė išganinga mintis, priminusi man apie tai, kad SUSTOTI SVARBIAUSIA TADA, KAI ATRODO, JOG BŪTINA LĖKTI. Beveik visą valandą aš pravoliojau, paliedama gėles, pajusdama save visą, atkreipdama dėmesį į nepatogumus kūne. Pasėdėdama, užsirašydama kelias mintis, pasvajodama ir nieko nieko nedarydama, ką "reikia". Įdomu, jog atsigavau, ir ne nuo kavos be kofeino, o nuo to tuščio lėto laiko, kuris atrodo išsitęsė ir mane pamaitino kažkuo, kas buvo svarbu - visiškai atsipalaiduoti. Po trijų klientų dar padariau šiek tiek būtinų darbų, bet ir pietauti pasirinkau tiesiog spoksant pro langą ir savo lėkštę. Nebandant aptarti kažko telefonu. Ne skaitant, klausant, užsirašinėjant, pildant. Nieko, tiesiog lėkštė-langas-lėkštė-langas. Nes tai yra svarbu! Šitam produktyvumo kulte, mes pamirštam, jog esam gyvi, esam banguojantys savo energija up and down ir esminiai, jog mūsų pakilimams būtent ir reikia pabūti tame pasyvume. Tai nėra nevertinga, tai yra elementari biologija, kurią visagalybės kultą propaguojančioje visuomenėje vis dažniau pamirštame. Pažiūrėti pro langą yra svarbu mūsų kūnams. Atsiriboti nuo atsakomybių ar bendravimo svarbu mūsų nervų sistemai. Paturėti "tuščio", o iš tiesų labai talpaus laiko, svarbu, kad nurimtume, pailsėtume, susirikiuotume. Paskui keliaujant miestu ėmiau atidžiau matyti žmones bei visokias gražias miesto detales. Tai buvo signalas, jog esu nusiteikusi kūrybiškai. Tad kad viskas neatrodytų tik rimta, pasidalinsiu, jog šiandien kilo išganinga mintis: tuščias laikas - tai kaip lubrikantas kūrybai. ** #psichologas  #psichologija   #lėtaslaikas   #lėtumas   #poilsis

Jau visai einant miegoti Ugnė ant manęs supyko. Tai buvo nelogiška ir mano akimis neteisinga, nes buvome susitarę kitaip – burtas lėmė, kad pirmąją rengsiu Ūlą ir nors aptarėme, jog kažkuri liūdės dėl šio burto rezultato, giliai širdyje vyliausi, jog šis aptarimas suveiks kaip disclaimeris ir padės nusivylimo išvengti. Buvo vakaras, aš jau buvau labai pavargusi ir mano jėgos atlaikyti vaikų jausmus buvo prigludusios prie nulio. Tad į šį liūdesį ir pyktį atkreipiau dėmesį, pasakydama, kad supratu, bet viduje to supratimo neišgyvenau, norėjau, jog tiesiog ji nurimtų ir mes galėtume imtis vakarinio skaitymo ir miego. Ir ji bandė, bet vis man skaitant, nerado sau vietos. Numaniau, jog pati puikiai supranta situaciją ir netgi geba į ją pažvelgti, tad stabdosi nuo tantrumo. Bet pyktis ir liūdesys blaškosi uždarytas joje ir neranda kelio lauk. Beskaitydama pasaką ir Ūlai užmigus, nurimau ir aš pati, atsirado viduje empatijos Ugnei ir tiesiog beskaitant uždėjau ranką jai ant kojų. Ne todėl, kad sutramdyčiau blaškymąsi, o su vidine intencija pasakyti, jog matau, kad yra nelengva. Vos aš padėjau ant jos ranką, pasipylė pyktis ir ašaros. Ji išburbuliavo man viską: neteisybę, kurią jaučia šioje situacijoje ir dar visą gabalą jaudulio, kurį jaučia dėl to, kad nupirkau jai lėlę vyrą su dukra. O tada išliejo nerimą dėl šių lėlių, – ar jai pavyks jomis visomis pasirūpinti ir pastatyti namus, bei kaip jos sutars tarpusavy. Iš pradžių pasispardymas ir riksmas, tada ašaros ir galiausiai tekstas. Ir jau nebesurauktos, o plačiai atmerktos akys žiūrėjo į mane ir mačiau, kaip ji bando savy sutalpinti, regis visą gyvenimą, ir tai aišku netelpa į jos kūną tą vakarą. Aš būčiau nė nenutuokusi, kuo ji gyvena ir ką jai reiškia tas Vinted‘o lėlių už kelis eurus užsakymas. Visa tai būtų likę joje, o mano nepasitenkinimas būtų likęs manyje ir stovėjęs tarp mūsų. Jei ne tas instinktyvus iš mano vidaus kylantis judesys – palaikyti, patvirtinti – būtume likę viena kitos nesupratusios ir nepamačiusios. Koks svarbus tas pamatymo patyrimas, kalbant apie jausmus. Pamatymo, kuris reiškiasi labai įvairiai: kartais širdele po žinute, kartais greita reakcija, kartais skambučiu pasitarti, nes „žinau, kad tau svarbu“. Kartais pasakymu, jog girdžiu tave, o kartais, kad man rūpi ir aš noriu išgirsti ir man sunku tą padaryti šiuo metu. Kartais apkabinimu, kartais pokalbiu, o kartais tyla. Neskubinimu, išbuvimu, neraginimu o pabuvimu šalia. Kartais tiesiog rankos uždėjimu ant krutančių kojų. Su ramybe ir intencija patvirtinti, kad taip yra, o ne pakeisti – šitai manau ir yra esminė sąlyga, kad mes jaustumėmės pamatyti kitų. O taip pat, kad pamatytume, ir kas vyksta mūsų pačių viduje. Jei stengiamės „pabūti su jausmais“, nes taip sako psichologai ir rašo knygos, nes taip pabuvus, gal pagerės, tai blemba, deja nieko ten ir nepagerėja. Paradoksaliai pamatymas kartais įvyksta kaip rezultatas, tiesiog prisileidžiant ir įsileidžiant tai, kaip šiuo metu yra. Pradžioje jausmai sustiprėja, atgyja, o tada, kaip taisyklė, kinta, ima irti ar tiesiog randa savo vietą mumyse. ** #psichologija #psichologas #emocijos #jausmai #tėvystė #vaikai #vaikųauginimas #ryšyje

Dirbu su sergančiais vaikais namuose. Skrebinu kompu miegamajam išsijuosusi, nes žinau, jog be kurią akimirką galimybė užbaigti net ir menkutėlį darbą gali pakibti ant plauko. Girdžiu, kad mažoji prie kriauklės turškiasi jau ilgokai. Ignoruoju ir lindžiu toliau savo reikaluose. Po kurio laiko užeinu į vonią, žiūriu: yra balų ir yra šlaputėlis veido rankšluostis jose padėtas. Žmogus prisitaškė ir bandė išvalyti. Tai yra meilė. Vakar vyras parnešė tulpių puokštę. Nes žino, kad mėgstu gauti gėlių per tokias kičines šventes. O jis nemėgsta švenčių. Mielai ignoruotų. Tai yra meilė. Vaikai atakavo mano tulpes, kaip visada prašydamos bent po vieną duoti jom ir pamerkti į atskiras vazas. Vyras vakare man pakuždėjo, kad ryt grįždamas parneš po puoštę ir vaikams. Tai yra meilė. Skambinu mamai, kuri gydosi šiuo metu įvairių ligų. Pakelia ragelį ir klausia: - Nuu, kaip jūs?? Tai yra meilė. Nusideginau ranką arbatinuko garais. Tepuosi putas. Vyresnėlė susirūpinusi žiūri. - Mama, tau skauda? - Taip, - atsakau. - Turbūt ir išsigandai... - priduria. Tai yra meilė. Pietaujam su vaikais. Mūsų katinas šalimais tupi ir ištiesęs leteną nagais įsikimba man į lešką. - Aaaauč! - surinku. Vaikai be žodžių abi tipena pas katiną ir glostydamos kužda: Šeškini, neskriausk mamos. Šeškini, būk švelnus, nedaryk mamai skauda. Tai yra meilė. Šįryt labai susinervinau dėl vieno projekto finansų. Itin jautri tema šiuo metu mums tie finansai, ir štai dar vienas nusivylimas. Grubiau kalbėjau su vaikais, prašydama pasitraukti nuo manęs, nenorėdama žaisti ir pan. - Mama, kodėl tu taip piktai kalbi su mumis? - teiraujasi Ugnė. Man liūdna, kai tu taip elgiesi. Tai yra meilė. Graužiami vakarykščiai macaroons'ų likučiai. Mažoji viso nepabaigia, pasideda ant stalo. Vyresnėlė mielai pabaigtų, pradeda suktis aplink, klausinėdama, ar mažoji dar valgys. Mažoji iš pradžių supyksta, pasako: - Ugne baik! - ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės nueina dideliais žingsniais į kitą kambarį. Po akimirkos lėtai grįžta. - Ugne, dovanoju tau savo matūnsą - pasako ir apkabina. Tai yra meilė. Vyresnėlė kviečia žaisti stalo žaidimą. - Ūla, tu galėsi žaisti su raudona figūrėle! - netikėtai taria, atiduodama savo mėgstamiausios spalvos figūrėlę sesei. Ir pati apsikabina nustebusią mažąją. Tai yra meilė. Mažoji prabunda ir vos pamačiusi mane visu veidu išsišiepia. Tai yra meilė. Ir tai yra tik dalelė mano vakar ir šiandien meilės akimirkų. Kiek daug meilės yra kasdieną, jei tik pažiūri. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #meilė #šeima #ryšys #akimirkos

Šis šlykštokas kapsintis oras, vaikų ligos ir jų užsukta nesibaigianti keitimosi su vyru vaikų priežiūra estafetė, susištabeliavę ir nuspausti iki neįmanomumo darbai ir įsipareigojimai. Ir nuovargis, kur lyg pusiau negyva bandyčiau irtis per dieną, kur žinau, kad reikia ir jaučiu, jog nebegaliu. Vaikų ligos, nusileidžiančios ant įprastinės buities, kuri, savo ruožtu, bando įsipaišyti į kažkokią didesnę gyvenimo prasmę - santykius, rūpesčius, skausmus, džiaugsmus. Prasmės ir esmės paieškas. Žmones, kurie rūpi. Grožį, kurį norisi įžvelgti. Ir baimes, nuo kurių norisi nusisukti. Vaikų ligos, nusileidusios ant viso šio kokteilio, atrodo spusteli blenderio mygtuką ir viskas džeržgenčiu ir vibruojančiu ūžesiu susimaišo į vieną tirštą, tamsoką klampynę, kurioje, regis imu skęsti. Ji gramzdina ir dusina. Kuo ilgiau joje būnu, tuo labiau ir pati ja tampu - sunkia, tiršta, limpia mase, mėtančia savo smaluotas pėdas ir pėdsakus visur, prie ko beprisiliečiu ar bandau kibtis. ** Šiandien pusdieniui išvežėm vaikus į darželį ir rodos toji klampynė prasiskyrė. Per tą trumpą laiką tyloje, kai tiesiog girdėjau savo mintis ir kvėpavimą, atrodė, kad atradau takelį, kuriame galiu remtis kojomis į žemę ir ją jausti. Kur nebeskęstu kažkame, kam net sunkiai duodu vardą. ** Iki vaikų niekada nebūčiau pagalvojusi, kaip stipriai išsekina bandymas susiorganizuoti bent minimaliai svarbius darbus, esant vaikų apsupty. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad penkios valandos galimybės ramiai tiesiog padirbėti tyloje, kad ir už nugaros suverstuose namuose gali sušukuoti mintis ir jausmus, lyg terapija+spa viename. Neįtikėtina suvokti, kaip stipriai mes prisitaikome prie savo aplinkybių ir galimybių. Matyt būtent dėl šio savo gebėjimo taip greit ir patys tampame ta klampyne, kai ji ištinka. ** Ta didžiulė, didžiulė meilė ir laimė tai (vaikus savo) turėti, ir toks pat didžiulis sunkumas šitai nešti. Kaip šiuos priešingumus aprėpti? ** Ir visame tame aš nuolatos galvoju ir jaučiu mylimus, artimus ir tolimesnius žmones. Karą. Sveikatą ir ligas. Mirtį. Grožį ir meną. Ateitį ir dabartį. ** Dar nežinau, ar tai kuria dar didesnį klampynės kokteilį ar takelį, kad per ją eiti savomis, jautriomis kojomis. ** #psichologija #psichologas #minčiųsrautas #motinystė #tėvystė #vaikųligos

Tiek daug soc. tinkluose matau ir man kelia smalsumą šis fenomenas: "nuo Naujųjų metų", "nuo pirmadienio", "nuo pavasario", galiausiai "nuo rytojaus". Kadaise aš nuolatos sau prisižadėdavau, ką darysiu, ar ko nedarysiu: sportuosiu, ryte darysiu jogą, nevalgysiu saldumynų, gersiu daugiau vandens, į darbą vaikščiosiu pėškomis, neberūkysiu (Kaip keista atrasti visus šiuos su sveikata, sveika gyvensena - fiziologija susijusius "nuo rytojaus"). Nuolat sau keldavau įvairius užsakymus ir nuolat save nuvildavau, kol galiausiai jau net beplanuodama naują "nuo rytojaus" žinodavau, jog vistiek taip nebus, bet pats planavimas kažkiek nuramindavo. Šie pasižadėjimai sau gali kalbėti įvairiai. Kartais kviesti, skatinti, smalsauti. Vis gi dažniau jie visai ne pasižadėjimai, o ultimatumai. Ultimatumai dalinantys mus ir mūsų patyrimą į dvi dalis: aš šiandien, ir aš rytoj, o jei tiksliau, aš, koks esu šiandien, esu netinkamas, tai rytoj būsiu kitoks - toks būsiu tinkamas. Kai sportuosiu, kai nevalgysiu saldumynų, kai gersiu daugiau vandens, nerūkysiu ir visa kita. Kai skirsiu kas dieną po valandą skaitymui, valandą vaikščiojimui, kai nebepratrūksiu ant vaikų, kai kasdieną gaminsiu bent po vieną sveiką patiekalą, kai daugiau ugdysiu vaikus, nepamiršiu suduoti visų maisto papildų, kai darysiu veido masažą ir veido jogą, kai atsikelsiu valanda anksčiau, kai... Tas visas kai.. - labai slidi teritorija. Nes čia mes sau iškeliame sąlygą būti kitokie, nei esame ir prie to prikabiname kažkokių sau svarbių lūkesčių. Čia mes turime vaizdinį, jog jei tapsime tuo, kuo norime nuo rytojaus, drauge tapsime ir kažkokie kitokie, jausimės kitaip. Dažnai tai susiję su labai paprastais dalykais - jaustis mažiau vieniši, labiau saugūs, laimingesni, patirti prasmę, meilę, ryšį. Ir mums nuošidžiai atrodo, kad tai įmanoma tik tada, kai... Nes galbūt to daug girdėjome: "apkabinsiu, kai susitvarkysi". "Būsi gera mergaitė, kai išplausi indus". "Galėsi pasakyti, kai nustosi verkti". Mūsų kartai augant, sąlygojimas buvo tapatus auklėjimui. Auklėti ir reiškė - struktūruoti elgesį pagal tai, kas gerai ir ne ir gerą elgesį skatinti, blogą bausti. Ir mus tai palietė, paveikė ir įsismelkė į giliausias mūsų psichikos kerteles. Ugdymo įstaigos tai dar patvirtino, gal prisigaudėm žinučių ir iš aplinkos, ne tik šeimos, kol galiausiai net nevirškindami įtikėjome, jog meilė, ryšys - prieinamas tik prie tam tikrų sąlygų. Jog mylime esame tik, kai...esame kažkokie, o ne todėl, kad tiesiog esame. Ir todėl sukam ir sukam tą užburtą ratą, siekdami patenkinti sau svarbius žmogiškus, emocinius poreikius, vis dažnai siekiame tapti "geresnėmis savo versijomis" (fuj kaip nemėgstu šio pasakymo). O kas, jei nereikia? O kas, jei patirti saugumą, artumą, prasmę, laimę, meilę, ryšį galime, tiesiog būdami tokie, kokie esame? Rinktis elgtis ar reaguoti kitaip galime iš giliai viduje gimstančio poreikio - judėti, duoti sau daugiau, kas sveika, gera, mažiau, kas toksiška. Iš rūpesčio, priėmimo, švelnumo. Bet gal jau gana kelti sau ultimatumus, save spausti, riboti, kankinti. Linkiu švelnumo. Jis svarbus, kad duoti sau ryšio! ** #psichologas #psichologija #ryšys #ryšyje #pakoučinimai

Šie metai mano atminty kaip koks veiksmo filmas sutrūkinėjusia juosta. Gazas stabdis, gazas stabdis - ir taip regis priešingai, nei planuota. Kažkokie kraštutinumų metai, vos stabilizuojuos kažkokioj didesnėj ramybėj, aiškume, po kelių dienų žiūriu, kad atsidūriau visai priešingoj karuselėj. Dalį tos karuselės ir aktyviai kūriau pati, o dalis tiesiog ištikdavo. Gyvenimas vis dar esminiai sukasi apie vaikus ir jų santykių dinamiką, kuri intensyvi be-le-kaip bet drauge galiausiai apdovanojanti jų tarpusavio draugyste ir žaidimais. Rudenį abi išėjo į darželį ir tai leido patirti seniai pamirštų dalykų, kaip pavyzdžiui darbas, kūryba ar poilsis NAMIE. Skamba kaip savaime suprantama, bet tikrai ne mažų vaikų tėvams, kurie, norėdami atsiskirti visada dažniausiai išeina iš namų, o ne juose lieka. Bandžiau kurti ir vaikų jėgų ir ligų sūkūry įgyventi savo idėjas, projektus, įsipareigojimus. Tas kartais jautėsi kaip 9 cm sąrėmiai, o kartais, kaip švelnus plaukimas ežeru. Po grybšnį pirmyn. Bandžiau negalvoti apie karą, paskui apie karus. Jaučiu milžinišką tamsią bejėgystę, baimę, liūdesį. Negalvoti, supratau, neišeina. Gerai, kad neišeina nejausti - taip bent šiek tiek atsiremti galiu - į savo bejėgystę, baimę liūdesį. Ir į tuos, su kuriais apie tai pasikalbame. Bandžiau ilsėtis, judėti, bendrauti. Kartais išėjo, kartais ne. Bandžiau būti labai faina mama, dažniau neišėjo. Tada bandžiau būt ne itin faina, bet aiški ir pasirūpinanti savimi. Šitas veikė geriau. Labai bandžiau būti švelnia. Kai pavykdavo, šitas veikė geriausiai. Su visais ir visur. Labiausiai su savim. Dar bandžiau įsipatogint savo ribotume ir daugiau būti, kaip būnasi, užuot bandant būti tokia, kokį lūkestį sau keliu. Pasiutusiai sunku, bet toks aiškus pilnumo jausmas, kai pavyksta. Iš to ir žinau, kiek man pavyksta. Metus užbaigiu namuose. Vaikai jau miega, paskrolinau, su vyru aptarėm metus ir galiausiai neapsisprendžiam, kokį čia filmą geriau žiūrėti. Vis dar atsigaudinėjam iš ligų. Šįvakar jaučiu ramybę, kad viskas ok, kad ne šventiškai, o tiesiog būnu, kaip būnasi. Labai linkiu sau kuo labiau save priimti. Ne kitais metams, o visada. ** #ryšys #ryšyje #psichologija #psichologas

Prieš gerą mėnesį buvo toks ketvirtadienis, kai pusę dienos kepdama su vaikais sausainius, tvarkydamasi namus, užsiimdama paprastomis ir skubotame gyvenimo tempe kartais atrodančiomis bereikšmėmis smulkmenomis ir besimėgaudama (!) vis stebėjau save ir man kilo eilė klausimų ir pasvarstymų: Kaip čia taip yra, kad šiuo metu man faina pusę dienos kepti sausainius? Kad ramiai toleruoju, jog mažoji papuošimus tiesiog suvalgo užuot dėjusi ant sausainių, o dekoravimo kremą pila sau į burną. Kad nesusinervinu, jog dalis miltų nuo stalo keliauja ir pasklinda ant žemės. Kad netikrinu telefono ir nenusinešu mintimis apie neužbaigtus darbus. Kas vyksta, kad visiškai natūraliai galiu susitelkti į tą veiklą ir patyrimą kartu, o ne rezultatą, kuris nebūtinai pavyksta. Ir ne vargelio nuotaikos, kur "ech, jos ir vėl prikiaulino virtuvėj, o man vargšei tenka visa tai valyt". Stebiu save nes man nėra tai dažna. Man pažįstamas smagumas, leistis į tiesiog buvimą, bet pažįstamas ir tas negalėjimas atsipalaiduoti, nuolatinis patyrimas bet ko, kas vyksta, kaip DAR VIENO DARBO, kurio aš nenoriu. Nes man per daug. Nes noriu tuo metu kažko kito. Ir man taip beklausinėjant savęs, kas vyksta, aš tiesiog atsiremiu į savo gyvenimo įvairumą - atrandu, kokia pilna šiuo metu jaučiuosi. Jog mano gyvenimas kupinas man įdomių dalykų. Aš jaučiuosi patirianti sėkmės ir prasmės man svarbiose srityse, aš ieškau, atrandu, kartais frustruoju, kartais mėgaujuos, ir tame yra tiek vyksmo, tiek gyvenimo! Aš mokausi to, kas man įdomu bei jaučiuosi šiuo metu nuolat kurianti, net ir aktyviai nerašydama knygos. Aš bendrauju. Man vis dar gerokai per mažai draugysčių su artimaisiais, bet po truputį imu ir vėl ragauti tą draugystės teikiamą džiaugsmą, renkantis leisti laiką su tais žmonėmis, su kuriais širdis dainuoja. Ir jaučiu, jog esu bent trumpam nurimusi dėl to, ko kontroliuoti negaliu - pavyzdžiui artimųjų sveikatos. Šiuo metu situacija stabilesnė ir bent trumpam galiu atsikvėpti. Šį mėnesį buvau spektaklyje ir per praeitus kelis net du kartus buvau kine! Ir pagaliau po dvejų metų pertraukos jau ketvirtą mėnesį reguliariai sportuoju. Neversdama savęs, ne nes reikia, o nes man gera. Nemėgstu žodžio balansas, jis man primena kažkokią supopsintą būtinybę, idėją, kurią stereotipiškai bandoma pardavinėti, jog reikia pasiekti bet kokia kaina (dažnai absoliučiai nesubalansuotai). Bet ne popsiška, o pačia giliausia prasme, jaučiu, jog mano gyvenime daugiau dermės. Ir tai yra wow. Daug daugiau mano poreikių šiuo metu yra patenkinami, mano gyvenimas pilnesnis, įvairesnis ir nuo to pilnesnė aš. Ir šitai absoliučiai tiesiogiai susiję su tuo, kaip jaučiuosi būdama su vaikais, kaip jaučiuosi būdama rutinoje, buityje: semdama miltus nuo stalo ar krapštydama tešlą nuo grindų. Ką matau, kai žiūriu į gaminančius vaikus - bendrystę, kūrybą ar dar vieną darbą. Ir štai prieš kokią savaitę ir vėl kepiau sausainius su vaikais. Sausainių tešla ta pati, o situacija buvo visiškai kitokia. Vyro beveik mėnesį nebuvo namuose. Visos mano rutinos, kaip kasnelis poilsio, judesio, kūrybos, meno ir socialinio gyvenimo su vyro išvykimu išnyko. Vaikai sirgo, darželis nuplaukė, šiek tiek turėjau pagalbos ir tik bandžiau išlaviruoti tarp bent minimaliai darbo, nes finansai visiškai braškėjo, ir namų. Labai pavargau ir jaučiau daug nerimo. Tad mano sausainių su vaikais patyrimas buvo prisismelkęs sunkumo. Mane nuolat lydėjo kažkur ant pečių nusėdęs svoris ir drauge mintys, kad aš viską nešu viena ir man tiesiog perdaug. Kad aš noriu, jog kažkas paneštų ir mane. Ir šitai man taip pažįstama - per savo pačios, savo draugių, klienčių ir daugybės nepažįstamų mamų istorijas. Per naujienų antraštes, kur dalis tų sunkių istorijų kartais kraupiai pasibaigia upėse. Ir čia man iškart ima kilti klausimai, kaip mamos šitaip pervargsta? Kas vyksta, kad didžioji dalis mamų, didžiąją laiko dalį jaučiasi išsekusios, pavargusios, užstrigusios. Negalinčios, nebegalinčios tiek būti su vaikais ir būti taip intensyviai reikalingos. O drauge besijaučiančios kaltos, vien nuo minties, jog jos gali nenorėti ištisai būti su vaikais. "Nes juk gera mama tai nori". Šie mano klausimai šįkart, skirtingai nei terapijoje, nukreipti ne į mamas ir ne į jų vidinius procesus. Nes stebėdama tokias tendencijas noriu nuo mamų bent truputį atsiknisti. Mano pagrindinis klausimas - kas ir kada yra nutikę su mūsų visuomene, kad ji pati kadaise pasėjo ir pati užaugino daugybę su motinyste ir moteryste susijusių nuostatų ir lūkesčių, kurie priveda šeimas prie absoliutaus disbalanso? Nuostatų apie pareigas, prievoles, atsakomybes. Apie visą tą milžinišką krūvą gyvenimiškų kasdienių sprendimų, kuriuos reikia padaryti, susijusių su namais, vaikais, buitimi, pradedant žieminėmis pirštininėmis ir baigiant vaikų ligomis, bei buvimu pagrindiniu ir dažnai vieninteliu emocinės atramos uostu, talpykla, raudų siena ir šeimos mikroklimato balansatore? Kaip ir kada tėčiai buvo nurašyti, ar nusirašė iš dalies viso to emocinio ir buitinio krūvio dalijimosi? Ir dar visa tai drauge vainikuojančią nuostatą, jog MAMA YRA NEPAKEIČIAMA? Man tai skamba kaip koks narvas, spąstai: Iš vienos pusės lūkestis, kad mama bus atliepi, kantri, rūpestinga gera ir faina. Iš kitos - nusisukimas nuo viso to, ko iš tiesų reikia žmogui, kad jis galėtų būti atliepus, kantrus, rūpestingas geras ir fainas? Čia kaip paduoti sportinkui buteliuką vandens, teigiant jog tai bus jo resursai ruošiantis maratonui. Tik vanduo - nes juk geras sportininkas nubėgs maratoną, tiesa? Taip ir mama, turi talpinti viską neva iš šventosios dvasios ar kokiu kitu mistiniu būdu pasikrauti. Pasikrauti ko? Kuo? Žmogui, kad jis turėtų gyvybinės energijos, reikia, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Tenkinant poreikius užsisuka sveika, adekvati energijos tėkmė, savireaguliacija, kurioje žmogus jaučiasi gyvas. Tai tokie pamatiniai dalykai, kurie kažkokiu būdu tapo nureikšminti, bet žiūrint per fizinius poreikius suprasti paprasčiau: nevalgant, negeriant, nesiilsint - greit bus šakės. Bet kiekvienas žmogus yra ne tik fiziologinių poreikių rinkinys - socialiniai, emociniai, intelektiniai, dvasiniai poreikiai - jie taip pat yra labai svarbūs. Jų visuma sukuria žmogų. Ir visų šių poreikių tenkinimas kuria pilnatvės, laimės jausmą. Jausmą, jog gyvenu. Ir tai sakant man prieš akis stovi daugybės daugybės mano klienčių veidai, joms tariant: "jaučiuosi išnykusi". "Tiesiog laukiu, kad diena greičiau pasibaugtų, bet nelaukiu naujai prasidėsiančios kitos". "Nejaučiu savęs, manęs lyg nėra, nebėra". "Aš net nebežinau, ko noriu, nei ko galėčiau norėti". Ir iš tiesų, didžioji dalis jų susiduria su sunkumais atpažinti, įsisąmoninti ir išreikšti savo poreikius. Ryšys su jais, regis nudžiūvo, šeimoje atsiradus vaikui. Kodėl? Juk ne todėl, kad atsirado vaikas - vaikai neprarijo mano klienčių, anei jų poreikių. Jas prarijo dingusios galimybės jausti ir tenkinti savo ir kitus poreikius, kurie galbūt nesusiję su motinyste. Ir tai tapo kasdiena. Gyvenimas tapo vienodas, blyškus. Prasmingas, teoriškai, bet nebūtinai išpildytas. Ir kiekvienai šitai yra kitaip. Bet palaukit, grįžtu prie savo klausimo - tai kaip čia taip nutinka, kas vyksta su mūsų visuomene, kad naujos mamos kaip žmogaus poreikiai staiga nudžiovinami su mintimi, jog gera mama bus gyva vien tik mamyste? Kaip taip nutinka, jog visuomenėje apskritai nepalaikoma mintis, jog susilaukus vaiko žmogus gali turėti ir kitų poreikių apart rūpinimosi vaiku ir šitai yra legalu ir svarbu? Ok, gal teoriškai ir palaikoma ši mintis. Ji nepalaikoma praktiškai. Praktiškai ji nepalaikoma per visą rinkinį nuostatų, jog tik mama pasirūpins vaiku geriausiai, jog ji yra nepakeičiama ir jog tėtis skirtas tik tam, kad bent pirniausiais gyvenimo metais, kad pasirūpinti šeimos gerbūviu, bet ne vaiku, nes vaikui reikia mamos. Va šita vieta man yra labai kvestionuotina ir atrodo neteisinga. Išmoktas tėčių bejėgiškumas irgi yra lygiai tokia pat antra šaka šito, kas užauginta su "mama yra nepakeičiama" nuostata. Nes jeigu galvojama, kad vaikui reikia tik mamos, ir jį nuraminti ar atliepti gali tik mama, tuomet tėčiai labai greitai pasuoja, pravirkusį kūdikį brukdami atgal mamai - "kažko verkia, man neišeina nuraminti, jis nori tavęs". Ir čia aš noriu išreikšti pasipriešinimą. Tai ne mamos kūdikis nori per se. Kūdikis nori kažko, kas PAŽĮSTAMA. Kūdikis nori artumo. Kūdikis nori ryšio su žmogumi, kuriame jaučiasi ramus ir saugus. Ir jei tas ryšys, tas saugumas yra jam suteikiamas mamos, nes ji 12 val per dieną ir 12 valandų naktį būna šalia, reaguoja, atliepia ir būent per tą nuolatinį kontaktą sukuria ryšį ir artumo, saugumo patyrimą kūdikiui - taip, tuomet jam reikės mamos. Be tas artimas žmogus neprivalo būti mama, neprivalo tik mama. Bet kaip dažnai nutinka būtent taip. Kūdikiai yra adaptyvūs ir jie geba prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Jie ima artumą, jie kuria prisiminimus, takelius, vedančius į saugumą su visais, su kuriais jaučiasi saugūs, o tą saugumą patiria per reguliaraus atliepimo ir buvimo kartu - kontakto kiekį. Kuo daugiau kūdikis pažįsta tėtį, senelį, močiutę ar tetą, kuo daugiau būna jiems ant rankų, kuo daugiau miega jiems ant krūtinės, kuo daugiau užuodžia ir girdi juos, kuo daugiau patiria poreikių atliepimo, tuo saugiau yra kartu būti. Jautrumas ir empatija, kas priskiriama labiau kaip motiniškos savybės, taip pat yra užauginamos ryšyje. Būnant, matant, reaguojant, matant savo elgesio poveikį ir jį koreguojant. Tai ne duodybė, tai įgūdis. Kurį galima ugdyti, kurį galima įgyti artimame santykyje. Taigi "nori mamos" tiesiog tereiškia, kad nori to žmogaus, kuris, matyt, kolkas vienintelis yra pakankamai daug, pakankamai arti. O tada kūdikiai auga į mažus todlerius, šie į darželinukus, mokyklinukus. Ir jei toliau vadovausimės ta pačia nuostata, kad mama nepakeičiama, tuomet tikrai taip ir bus. Bet ne todėl, kad mama yra nepakeičiama. O todėl, kad tuo įtikėjus, tėtis nuleido rankas ir nebedėjo pastangų kurti ryšiui su vaikais ir pasitraukė į sau pažįstamą ir patogią zoną ar pavėsį. Ar tai būtų darbas, karjera, hobiai ar telefonas. Bet tai nereiškia, kad mamos nėra nepakeičiamos. Tai nereiškia. Tai reiškia, jog yra galimybė kurti šeimą taip, kur dermė skambėtų kiek kitame lygmenyje. Kur būtų vietos atsakomybių pasiskirstymui, įsitraukimui ir visų, visų šeimos narių, kaip žmonių poreikiams ir jų atliepimui. Kai kurios mamos sako "bet aš tik ir noriu būti su kūdikiu" - ok, galimai taip gali būti kai kurioms. O kai kurios, gal taip sako, nes tiesiog neturi pasirinkimo? Savo šeimoje, savo mąstyme, kuris juk labai sąlygotas tos aplinkos, to socialinio konteksto ir tos visuomenės bei jos istorijos. Kai sakoma, "aš nežinau ko noriu, aš tik noriu būti su vaiku" ir nuolat žiūrima į laikrodį, kada gi vyras grįš iš darbo, tampa akivaizdu, kad tai nėra ok. Kad tiek - netinka. Kad per sunku, kad visai nesubalansuota. Kad šitai turėtų vykti kažkaip kitaip. O kaip - čia kolkas tik mano, jūsų ir mūsų visų fantazija. Ir drauge atsakomybė - nustoti maitinti mums nebetarnaujančias nuostatas ir po truputį kurtis kažką labiau savo, labiau žmogiško, labiau įgalinančio kiekvieną - tiek mamas patirti labiau įvairesnį gyvenimą, tiek labiau įgalinti tėčius įsilieti į tėvystę ne kaip prašalaičius ar svečius, sunkiai randančius sau vietą vos vaikai pravirksta ar supyksta. Bet kaip lygiaverčius partnerius, gebančius ir imančius spręsti ir buities klausimus, ir pasiraitojančius rankoves pasigilinti ir į savo emocinį pasaulį, kad nuo stipresnių vaikų emocijų ar reiškiamų poreikių nekrėstų šiurpas, ar nekiltų noras tų mažų būtybių kuo greičiau užčiaupti. Kad galėtų talpinti - ne tik paaugusių vaikų žaidimus ir pramogas, o ir visa tai, ko tėvystėje daugiausia - pagalbos vaikams mokantis save pažinti, suprasti, reguliuoti. Kad galėtų augdami elgtis teisingai ir garbingai, bet šitas įmanoma tik tada, kai vaikai jaučiasi gerai. Ir kai gerai jaučiasi visi šeimos nariai. ** #šeima #lygybė #įsitraukimas #poreikiai #motinystė #gyvenimas #vaikųauginimas #mama #tėtis #psichologija #psichologas #visuomenė

Į kurią pusę Vis pagalvoju, kiek daug gali žodžiai Vis pajuntu, kiek daug gali žvilgsniai Maži susitikimai Prispausti, pakelti, priglausti Užkerėti, pakutenti Vos švelniai paliesti Ar kibiai viduje įsirangyti Kai kurie jų praeina pro šalį O kiti - jie pakeičia Ak, tos akimirkos Trumpos, bet tokios galingos Nustembu atradusi Jog visas mano gyvenimas Tėra nuolatinis sprendimas Į kurią pusę eiti Dabar ** #eiles#rysyje#psichologija#psichologas

Susitikti su draugėm Tom mylimiausiom Iš namų ir buities Iš ašarų priekaištų ir reikalų Vaikų mojuojančių Skubu Skubu ir galvoju Apie jas apie mus Mintys jau rezga mūs pokalbius O kojos neša mane gruodžio ledu Link to santykio Artumo švelnumo Ir juoko Kur viskas staiga tampa mažiau svarbu Kaip gera Šitaip būti pabūti Kalbėtis girdėti ir juoktis Kažkur giliai iš pilvo tartum iš gimdos O gal net pačios praeities Ir akimirką po akimirkos Nusimetinėti Tuos rūpesčius reikalus buitį Liūdesius priekaištus ašaras Nusivylimus Atgauti energiją laisvę nerūpestingumą Bent trumpam Ir kalbėt ir kalbėt nesustojant Apie nuotykius Apie meiles buvusias esamas būsimas Apie jas apie mane apie mus Ok jau aštuonios Ir keliauti su tuo juoku Galvoj ir gimdoj Atgal į namus Atgal pas save Jau kitokią ** #draugės #draugystė