Šie metai mano atminty kaip koks veiksmo filmas sutrūkinėjusia juosta. Gazas stabdis, gazas stabdis - ir taip regis priešingai, nei planuota. Kažkokie kraštutinumų metai, vos stabilizuojuos kažkokioj didesnėj ramybėj, aiškume, po kelių dienų žiūriu, kad atsidūriau visai priešingoj karuselėj. Dalį tos karuselės ir aktyviai kūriau pati, o dalis tiesiog ištikdavo.
Gyvenimas vis dar esminiai sukasi apie vaikus ir jų santykių dinamiką, kuri intensyvi be-le-kaip bet drauge galiausiai apdovanojanti jų tarpusavio draugyste ir žaidimais. Rudenį abi išėjo į darželį ir tai leido patirti seniai pamirštų dalykų, kaip pavyzdžiui darbas, kūryba ar poilsis NAMIE. Skamba kaip savaime suprantama, bet tikrai ne mažų vaikų tėvams, kurie, norėdami atsiskirti visada dažniausiai išeina iš namų, o ne juose lieka.
Bandžiau kurti ir vaikų jėgų ir ligų sūkūry įgyventi savo idėjas, projektus, įsipareigojimus. Tas kartais jautėsi kaip 9 cm sąrėmiai, o kartais, kaip švelnus plaukimas ežeru. Po grybšnį pirmyn.
Bandžiau negalvoti apie karą, paskui apie karus. Jaučiu milžinišką tamsią bejėgystę, baimę, liūdesį. Negalvoti, supratau, neišeina. Gerai, kad neišeina nejausti - taip bent šiek tiek atsiremti galiu - į savo bejėgystę, baimę liūdesį. Ir į tuos, su kuriais apie tai pasikalbame.
Bandžiau ilsėtis, judėti, bendrauti. Kartais išėjo, kartais ne. Bandžiau būti labai faina mama, dažniau neišėjo. Tada bandžiau būt ne itin faina, bet aiški ir pasirūpinanti savimi. Šitas veikė geriau.
Labai bandžiau būti švelnia. Kai pavykdavo, šitas veikė geriausiai. Su visais ir visur. Labiausiai su savim.
Dar bandžiau įsipatogint savo ribotume ir daugiau būti, kaip būnasi, užuot bandant būti tokia, kokį lūkestį sau keliu. Pasiutusiai sunku, bet toks aiškus pilnumo jausmas, kai pavyksta. Iš to ir žinau, kiek man pavyksta.
Metus užbaigiu namuose. Vaikai jau miega, paskrolinau, su vyru aptarėm metus ir galiausiai neapsisprendžiam, kokį čia filmą geriau žiūrėti. Vis dar atsigaudinėjam iš ligų. Šįvakar jaučiu ramybę, kad viskas ok, kad ne šventiškai, o tiesiog būnu, kaip būnasi. Labai linkiu sau kuo labiau save priimti. Ne kitais metams, o visada.
**