top of page

Naujo lapo fenomenas


Tiek daug soc. tinkluose matau ir man kelia smalsumą šis fenomenas: "nuo Naujųjų metų", "nuo pirmadienio", "nuo pavasario", galiausiai "nuo rytojaus". Kadaise aš nuolatos sau prisižadėdavau, ką darysiu, ar ko nedarysiu: sportuosiu, ryte darysiu jogą, nevalgysiu saldumynų, gersiu daugiau vandens, į darbą vaikščiosiu pėškomis, neberūkysiu (Kaip keista atrasti visus šiuos su sveikata, sveika gyvensena - fiziologija susijusius "nuo rytojaus"). Nuolat sau keldavau įvairius užsakymus ir nuolat save nuvildavau, kol galiausiai jau net beplanuodama naują "nuo rytojaus" žinodavau, jog vistiek taip nebus, bet pats planavimas kažkiek nuramindavo.


Šie pasižadėjimai sau gali kalbėti įvairiai. Kartais kviesti, skatinti, smalsauti. Vis gi dažniau jie visai ne pasižadėjimai, o ultimatumai. Ultimatumai dalinantys mus ir mūsų patyrimą į dvi dalis: aš šiandien, ir aš rytoj, o jei tiksliau, aš, koks esu šiandien, esu netinkamas, tai rytoj būsiu kitoks - toks būsiu tinkamas. Kai sportuosiu, kai nevalgysiu saldumynų, kai gersiu daugiau vandens, nerūkysiu ir visa kita. Kai skirsiu kas dieną po valandą skaitymui, valandą vaikščiojimui, kai nebepratrūksiu ant vaikų, kai kasdieną gaminsiu bent po vieną sveiką patiekalą, kai daugiau ugdysiu vaikus, nepamiršiu suduoti visų maisto papildų, kai darysiu veido masažą ir veido jogą, kai atsikelsiu valanda anksčiau, kai...


Tas visas kai.. - labai slidi teritorija. Nes čia mes sau iškeliame sąlygą būti kitokie, nei esame ir prie to prikabiname kažkokių sau svarbių lūkesčių. Čia mes turime vaizdinį, jog jei tapsime tuo, kuo norime nuo rytojaus, drauge tapsime ir kažkokie kitokie, jausimės kitaip. Dažnai tai susiję su labai paprastais dalykais - jaustis mažiau vieniši, labiau saugūs, laimingesni, patirti prasmę, meilę, ryšį. Ir mums nuošidžiai atrodo, kad tai įmanoma tik tada, kai... Nes galbūt to daug girdėjome: "apkabinsiu, kai susitvarkysi". "Būsi gera mergaitė, kai išplausi indus". "Galėsi pasakyti, kai nustosi verkti". Mūsų kartai augant, sąlygojimas buvo tapatus auklėjimui. Auklėti ir reiškė - struktūruoti elgesį pagal tai, kas gerai ir ne ir gerą elgesį skatinti, blogą bausti. Ir mus tai palietė, paveikė ir įsismelkė į giliausias mūsų psichikos kerteles. Ugdymo įstaigos tai dar patvirtino, gal prisigaudėm žinučių ir iš aplinkos, ne tik šeimos, kol galiausiai net nevirškindami įtikėjome, jog meilė, ryšys - prieinamas tik prie tam tikrų sąlygų. Jog mylime esame tik, kai...esame kažkokie, o ne todėl, kad tiesiog esame.


Ir todėl sukam ir sukam tą užburtą ratą, siekdami patenkinti sau svarbius žmogiškus, emocinius poreikius, vis dažnai siekiame tapti "geresnėmis savo versijomis" (fuj kaip nemėgstu šio pasakymo). O kas, jei nereikia? O kas, jei patirti saugumą, artumą, prasmę, laimę, meilę, ryšį galime, tiesiog būdami tokie, kokie esame?


Rinktis elgtis ar reaguoti kitaip galime iš giliai viduje gimstančio poreikio - judėti, duoti sau daugiau, kas sveika, gera, mažiau, kas toksiška. Iš rūpesčio, priėmimo, švelnumo. Bet gal jau gana kelti sau ultimatumus, save spausti, riboti, kankinti.


Linkiu švelnumo. Jis svarbus, kad duoti sau ryšio!


**


Comentários


bottom of page