Po pernykščio rusijos įsiveržimo į Ukrainą, mano nesaugumo lygis pasiekė aukštumas. O saugumo patyrimas tapo absoliučiai nebe natūralus atsakas, o veikiau didelių pastangų ir sąmoningumo išdava, pasiekiama tikrai ne dažnai. Tad jei anksčiau konfliktiniai susirėmimai Gazos ruože buvo kažkas, ką praleisdavau pro ausis, tai dabar Hamas teroristinės atakos tiesiog šokiravo. Šalia siaubo, liūdesio, pykčio, nusivylimo, bejėgystės, baimės vis užplūstanta pasmerktumo ir pasaulio griūties išgyvenimas. Atrodo, kad viskas ritasi dideliu greičiu žemyn, o blogis, kaip niekad stipriai aktyvus.
Atrodo - siaubinga, juoda. Ir netgi su tuo laiks nuo laiko užplūstančiu patyrimu, vistiek tenka gyventi - skaityti vaikams knygeles, dirbti savo kasdieninį darbą, vežti vaikus į darželius, stovėti kamščiuose, išgyventi dramą dėl pėdkelnių spalvos ar suknelės rankovių ilgio, valyti nosis, užpakalius, įsikuisti į savo šiltą patalą vakare ir keltis ryte pradėti naujos dienos. Su didesniu ar mažesniu entuziazmu, energijos lygiu, bei prasmės pojūčiu. Su džiaugsmu ar/ir liūdesiu. Įdomu stebėti, kaip tokie siaubingi dalykai vistiek geba rasti savo vietą mūsų gyvenimuose. Ir ne, taip būti neturėtų. Neturėtų vykti brutalūs užpuolimai, žmonių kankinimai, žudymai, ne ne, mums neturėtų reikėti to susitalpinti savo galvose, jausmuose ir gyvenimuose. Bet noriu akcentuoti, jog mes galim.
Tad, kai natūraliai kyla klausimas, ką su visais tais kylančiais jausmais dėl karo daryti, noriu paskatinti ne daryti, o būti. Leisti tiems jausmams būti. Ir reaguoti atsižvelgiant į tai, ko norisi būtent jums.
Man, pavyzdžiui, svarbu turėti erdvių, kur galiu pasikalbėti apie tai, kas mane neramina, ko man baisu. Bet ne "protingai padiskutuoti", o galėti visiškai subliukšti, parodyti, kaip stipriai bijau, atsiverti, kaip stipriai nesuprantu. Vertinu, kad turiu su kuo iš tiesų galiu, nors ir nevisada išdrįstu.
Dar svarbu šitoj neapaiškinamoj beprasmybėje, atrasti vistik kažką, ką matau esant prasminga. Ir čia mamystė turi ką pasiūlyti. Nors iš vienos pusės baisu auginti vaikus tokiame pasaulyje, kuris, neaišku, koks taps vėliau ir toliau, iš kitos - kelia ir viltį, kad šitie maži geraširdžiai ir drauge drąsūs save reikšti, rūpintis savimi ir kitais žmonės, kaip tik turi potencialo kurti šviesią ir drąsią visuomenę. Esu tikra, kad šita atliepiai auginamų vaikų karta išaugs stipri ir teisinga.
Visuomet jaučiu prasmę, liesdamasi prie žmonių jausmų įvairiomis formomis - pažindama ir lydėdama terapijoje, pakutendama ar apgobdama savo tekstais ir knygomis. Kuo toliau tuo didesnę to prasmę matau šiame karų/ekologinio siaubo/technologijų amžiuje. Žmogui visada reikės žmogaus, visada reikės ryšio.
Santykiai, pabuvimas su tais, kurie rūpi ir kuriems rūpi. Susitikimų teikiamas džiaugsmas. Ryšio teikiama pilnatvė. Net kai kartu neramu - visada tai yra brangiau nei vaikymasis deadlaino ar godumo. Vaikykimės, verčiau žmonių.
Gamta dėl kurios irgi labai skauda širdį, šiltėjant ežerams ir vandenynams, kylant vidutinei temperatūrai, tirpstant ledynams. Gamta, kol dar yra šalia, - tokia graži ir kupina visko, gali būti puikus resursas stabilizuoti save, jei tik leisim sau ją patirti - dėmesingai būdami, kvėpuodami, paliesdami savo kūnais ar savo mintimis tieisog stebėdami - medžius, gyvūnus, augalus ir jos pokyčius.
Stebėdami vaikus - jų judrumą, smalsumą, energiją, atkaklumą, susikaupimą - jų įvairumą - būdami greta galime patirti džiaugsmo, šviesos, ramybės, įkvėpimo.
Judėdami, ir tai nereiškia sportuodami iki nukritimo, veikiau atliepdami savo individualų poreikį judesiui ir leisdami sau patirti malonumą judant.
Rupindamiesi savo kūnais ir savo vidumi - kaip mokame, kaip galime - daugiau pailsėdami, mažiau iš savęs reikalaudami ir švelniau su savimi bekalbėdami, kokybiškiau ir spalvočiau maitindamiesi ar tiesiog anksčiau nueidami miegoti.
Reguliuodami informacinį srautą ir leisdami sau įsitraukti, bet būtinai ir atsiriboti.
Ir bent kartais, bent trumpam pasinerdami į savo hobį - t.y. tą veiklą, tą erdvę, - ar tai būtų pomidorai šiltnamyje, idėjų eskizavimas pieštuku, plaukimas, dainavimas - kažkas, kur ištirpsta viskas, kur bent sekundei galima pasinerti ir pailsėti, visiškai sustelkiant į tai, ką darome šiuo metu, nes tai - malonu ir svarbu.
Man - tai rašymas. Net keista atrodo, kad parašiusi kažką, kas man patinka, kaskart pasijuntu, kad diena išties įprasminta.
Kažkas, kas malonu, gali sutapti, o gali būti kitko, nei tai, kas kiekvienam subjektyviai atrodo prasminga. Prasmių, už kurių įsikibti taip pat verta paieškoti. Nes tai daro mus žmonėmis, bendruomenės dalimi. Prasmingomis veiklomis mes prisidedame prie gerumo kūrimo ir tokiu būdu įprasminame savo būtį.
Ir pabaigai, manau svarbu savy paieškoti kuo daugiau resursų, kuriuos gali teikti kūnas - palaikymo, nusiraminimo, įsižeminimo, susibalansavimo. Kartais to reikia išmokti, išsiugdyti įgūdžius, išmokti tam tikrų somatinių praktikų. Bet niekuomet neprašausite, tieisog pasirinkdami dažniau kreipti dėmesį į savo kvėpavimą - jo gylį, pulsavimą, reguliarumą, bei kuo dažniau giliai giliai, iš visų plaučių i š k v ė p t i.
O į nuotrauką dedu vaikus. Va taip reikia gyventi. Tada pasauliui viskas bus gerai.
Siunčiu apkabinimų.
Fotografavo Indrė Ulozaitė.
**