Kūryba

Ryšyje jungia kūrybą, tėvystę/motinystę ir psichologiją. Čia rašau apie jausmus, santykius ir ryšio paieškas - su savimi, kitais ir aplinkiniu pasauliu.

Nuolatinės reikiamybės slėgis

Pastatuoju metu mane vis stingdo ir gąsdina mintis, susijusi su nuolatiniu ir neišvengiamu manęs reikėjimu. Kad esu labai reikalinga ir joks prasmingas, poilsio, kūrybos ar draugysčių laikas, skirtas sau, negali sumažinti nuovargio, einančio drauge. Kad tas reikėjimas atsiveja su banga, nuplaudamas bet kokį prieš tai buvusį patyrimą. Jog po bet kokio atsitraukimo, seka milžiniškas prisisunkimas, kuris išvargina ir akimirksniu nušluoja viską, ką bandžiau "pailsėti". Net ir po

Pykčio siena ir pažeidžiamumo saldumas

Jau kurį laiką stebiu, kaip sunku kartais būna bendrauti su Ugne. Ji labai daug išreiškia pykčio. Aš žinau, jaučiu, matau, jog pyktis - tik paviršius, jog po visu tuo, jai norisi artumo, švelnumo. O rėkdama ir pykdama, reikalaudama ji to negauna, - gauna atvirkščiai - pyktį atgal ar norą atsitraukti. Tuomet jos liūdesys ir skausmas tik gilėja. O tada pykčio dar daugėja. Užburtas ratas. Tai iliustruoja įvairiausios situacijos, kur pavyzdžiui, man grįžus namo, nesvarbu po dviej

Kai atrodo, kad pasaulis nusiteikęs priešiškai. Patyrimai būsenų pinklėse

Vis pastebiu save elgiantis, mąstant ir išgyvenant jausmus, kurie kartais tokie įvairūs ir skirtingi, tarsi būtų būdingi skirtingiems žmonėms. Tam tikra kažkokio etapo savijauta, nuotaika ir nuostatos susijungia į bendrą visumą, kuri suformuoja tam tikrą būseną. Noriu pasidalinti apie keletą jų. Viena, mane gerokai varginanti ir apsunkinanti yra susipriešinusi būsena, kuri galėtų vadintis kažkaip panašiai kaip "aš prieš pasaulį". Kai viskas ne taip, nelaiku, vis kasnors pasi

Keturmečių emocijos ir mūsų lūkesčiai

Terrible two's, three's ir t.t. Apie dvimečių ir trimečių emocijas, regis, jau žinome daug. Jos stiprios, neaiškios, o jų raiška atrodo neadekvati problemai, dėl ko toji emocija apskritai kilo. Vaikai krenta ant žemės, rėkia, cypia, mušasi ir verkia valandomis. Nors nuolat būti greta šių emocijų yra nelengva, užverda kraujas, ar norisi, kad tai kuo greičiau baigtųsi, drauge dažnai lydi bent mažytis suvokimas, kad tai normalu, laikina ir kad vaikai to dar nevaldo ir negali val

Psichologo dienoraštis - pilnaties mintys

Didelis ir pilnas mėnulis vakar tiesiog pūpsojo danguj žiūrėdamas į mus. Koks pilnas jis, tokia pilna ir aš jaučiuosi savo per viršų lipančio nepasitenkinimo, nekantrumo, nesusigaudymo, kaip jaučiuosi ir kas vyksta. Šias kelias dienas, ar gal savaites jaučiuosi ypatingai prastai save reguliuojanti emociškai. Žinau, kad tam yra objektyvių priežasčių, jaučiuosi pavargusi po antros knygos ir pasiutusiai darbingos vasaros su vaikais, ir prieš tai buvusių pasiutusiai darbingų metų

Kaip mes reaguojame į netinkamą vaiko elgesį?

Mirkstant kasdienybės rūpesčiuose su vaikais, dažnai reakcijos, jausmai, elgesys, poreikiai, norai - viskas susimaišo į vieną ištisą gniutulą. Mes visi kaip kokia kramtoma guma aplimpam, sulimpam, sutirštėjam. Jei stipriai nesistengiam atkreipti savo dėmesio, į tai, kas vyksta mūsų išorinėje realybėje bei mūsų viduje, galim nebeatpažinti ir nesuprasti - kur mūsų vaikų elgesys, o kur mūsų reakcijos į jų elgesį, kur jų poreikiai, jausmai ir elgesys, o kur mūsiškiai. Ir galiausi

Birželio 8 - naujienos apie knygą

Turiu naujienų! Birželio 8 atsiimsiu knygą iš spaustuvės 🤍 Ir per savaitę planuoju išsiųsti visiems iš anksto užsisakiusiems. Norėčiau tą padaryti per dieną ar kelias, bet išankstinių užsakymų daug (ačiū!) tad prireiks laiko kol viską sudedikuosiu, supakuosiu ir išlydėsiu į jūsų rankas. Kuo artyn ta data, tuo pažeidžiamesnė jaučiuosi. Baisu būti vertinamai. Bet dar baisiau žengti žingsnį į pasaulį kaip autorei, kaip kūrėjai ir nusivilti. Nusivilti savimi. Dabar kaip niekad d

Naujas santykis su kalte - kaip nesimurkdyti kaltėje?

Anądien užčiuopiau savyje besikuriantį kiek kitokį santykį su kalte. Dažniausiai kaltę patiriu motinystėje, šiuo metu ypač dėl elgesio su vyresnėle. Paprastai kaltės jausmas man kalba priekaištu, sakydamas, kad nu kodėl ir vėl, kad galėjau kitaip, kad kaip jai sunku, o aš va šitaip, prieš mane pastatydamas dukros veidą, savijautą ir jausmus. Net nebūtinai tikruosius, o tuos, kuriuos aš jai priskiriu, tuos, kuriuos geriausiai pažįstu aš pati, esu patyrusi aš. Tokiu būdu kaltės

Kaip būti su vaiko tamsa?

Kaip fainai anądien su Ugne pasikalbėjom! Viskas prasidėjo nuo to, kai paaiškinau, kad negaliu leisti žaisti su smulkiom figurėlėm, nes šalia yra ir Ūla ir ji dar viską deda į burną ir gali užspringti. Ugnė pagalvojo ir sako: bet aš noriu, kad Ūla užspringtų ir numirtų! Aš tuo metu buvau geroj būsenoj - pilnai savyje, suaugusioje savyje. Rami, saugi, laisva, aiški. Ir sureagavau tiesiog nuoširdžiai smalsiai ir atvirai. Mes kalbėjomės, plėtojome tą temą, ji pasakojo, kad jei

Kada mes praradome ryšį su savo kūnais?

Iš tiesų, jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų mus mokė neklausyti savęs ir savo kūno. Kai buvome maitinami pagal valandas, o ne tada, kai išalkdavome. Kai mūsų prigimtinis artumo poreikis buvo atmestas, mus laikant naujagimių palatoje, o ne mamos glėbyje. Kai norą glaustis ir jausti tenkindavom merliukais. Vėliau, kai net ir sotūs valgydavom „už mamytę ir už tėvelį“, kad tik ištuštintume lėkštę. Kai mūsų lytiniai organai buvo vadinami putytėm ir peliukais. O emocijos – ožiais.

Kaip pasirūpinti savo jausmais ir savimi?

Kai aplink tvyro daug skausmo, grėsmės, nežinomybės, tai neišvengiamai veikia mūsų savijautą. Visus labai skirtingai, tačiau tam tikras nerimo, baimės, liūdesio lygis būdingas visiems. Nors ne visi tą įsisąmonina, yra kas neigia ar išveikia jausmus kaip nors kitaip. O kai kuriuos gali paveikti labai stipriai, gali pataikyti į ankstesnius nepilnai ar neįsisąmonintus patyrimus, juos atgaivinti ir prikelti. Tuomet žmogus viską jaučia daugybę kartų stipriau, išgyvena praeities tr

Gedžiu buvimo mama, kuria niekada netapsiu

Jau turbūt beveik metus įvairiu intensyvumu susitinku savo ribotumą motinystėje, kuris, it veidrodyje, vis atsuka į mane mano motinystės atvaizdą. Į jį žiūrėti yra be galo sunku. Nesu dar atidžiai į šį atvaizdą įsižiūrėjusi, tik žinau, jog instinktyviai jaučiu jam atstūmimą. Aš jo bijau ir man jo gėda. Vos jis, kaip šešėlis, išnyra, nuleidžiu akis ir nuryju didelę liūdesio jūrą. Jame atsispindi tos mano savybės, elgesys, kuris niekaip nesuderinamas su ta mama, kuria būti nor

Kada kūnas ir siela vaikšto drauge?

Ar jums būna, jog kūnas kažkur atvyksta, o siela, dar tik velkasi iš paskos? Arba atvirkščiai. Savo visa esybe, rodos, jau esame rytojuje, o kūnas niekaip nesusigaudo, kaip čia įsipatoginti šiandienoje. Kažkas tokio man nutiko su šia vasara. Taip jos laukiau! Jai prasidėjus, niekaip netikėjau, kad jau vasara, jos karštoms dienoms bėgant, vis atrodė, kad vasara dar tik prasidėjo. Kai jau pagaliau jaučiuosi pačiupus ją savo delne, aplankė kažkoks netikėtas, kaip ir tos atvėsusi

Emocijų (su)valdymas

Šiandien noriu pakalbėti apie vaikų emocijas ir tėvų reakcijas į jas iš gana specifinio kampo - tėvų lūkesčio, kad jeigu atliepsiu, būsiu empatiškas, tai reikš jog vaikas nustos pykti ar liūdėti. T.y. jei aš elgsiuosi x, poveikis y vaikui bus garantuotas. Tėvai kartais jaučiasi beviltiški, nieko verti ir pan, jei jų pastangos atliepti vaiką neduoda rezultatų čia ir dabar, t.y nekoreguoja vaiko elgesio akimirksniu ir nestabdo emocijų pliūpsnio. Jei pažiūrėtume į emocijas iš pe

Kūryba

Ryšyje jungia kūrybą, tėvystę/motinystę ir psichologiją. Čia rašau apie jausmus, santykius ir ryšio paieškas - su savimi, kitais ir aplinkiniu pasauliu.

Gaukite įrašus ir naujienas pirmieji