Didelis ir pilnas mėnulis vakar tiesiog pūpsojo danguj žiūrėdamas į mus. Koks pilnas jis, tokia pilna ir aš jaučiuosi savo per viršų lipančio nepasitenkinimo, nekantrumo, nesusigaudymo, kaip jaučiuosi ir kas vyksta.
Šias kelias dienas, ar gal savaites jaučiuosi ypatingai prastai save reguliuojanti emociškai. Žinau, kad tam yra objektyvių priežasčių, jaučiuosi pavargusi po antros knygos ir pasiutusiai darbingos vasaros su vaikais, ir prieš tai buvusių pasiutusiai darbingų metų. Bet vidinius reikalus vistiek įdomu stebėti. Šią pilnatį kaip ant delno visokiausios mano vidinės išdaigos. Ką pastebiu:
- dažniau nei įprastai įčiuožiu į sau gerai pažįstamą dainelę santyky su vaikais, kuri viduj skamba maždaug taip: "nu taigi man ir taip sunku, o tu šitaip", lyg vaikas galėtų suprasti kaip čia man sunku ir lyg turėtų pagal tai susimažint savo vaikiškumą ir elgtis patogiau.
- kai mano mylimiausi žmonės nesutaria, susipyksta, man žiauriai sunku išlikti neutraliai, įpuolu į vidurį kažkur tarp jų. Norėdama, kad jie nesipyktų, pradedu elgtis išvis kažkaip priešingai nei norėčiau: kiekvienam atskirai imu priekaištauti ir teisinti tą kitą, užuot tiesiog išklausius, pasitengus suprast ir pasakius, kad myliu.
- kai vyras nesutaria su vaikais, tą pačią akimirką tapatinuosi tik su jais ir man sunku reaguoti į vyrą iš žmonos /partnerės pozicijų. Pati imu elgtis vaikiškai, jei jis pikčiau ką pasako, imu rėkti "nerėk", arba aiškint jam kaip geriau elgtis su vaikais. O mano vyras, atvirkščiai, visada tapatinasi su manim, jei aš baruosi, jis prisijungia.
- kai kiti mane įskaudina, noriu, kad jie jaustų kaltę. Jei užuodžiu kaltę, man šiek tiek nustoja skaudėti. Jei žmogus kaltės nejaučia/vengia ar kaip tik nuvertina mano skausmą - jaučiuosi dar blogiau ir ieškau būdų, kaip kažkaip priversti jaustis kaltu. Prisiknisu ir ėdu. Nepadeda.
- kartais taip užsiveliu savo būsenose kad išvis nieko nebesuprantu ir sunku tada įsiklausyt, išgirst ir atliept save. Tokiais momentais atrodo, kad užsiveria kanalas santykiui su savimi pačia, norisi, kad mano savijautą gelbėtų aplinkiniai.
- mano jautrieji taškai yra bent kvapas agresijos, kontrolės, dominavimo, nepagarbos. Tokio pobūdžio santykis mane ypatingai skaudina.
- kad ir kas - dušas labai gelbėja. Bent kokiam pusvalandžiui viskas gaiviau, aiškiau, ramiau.
- moralo nebus.
- nu ok gal biškį: visa tai, ką aprašau, yra būsenos - šiuo atveju mano vidinės būsenos, kurios atspindi mano santykį su pasauliu, kuris paremtas mano patirtimi ir istorija. Čia nėra objektyvių tikrovių - mes kiekvienas tuos pačius dalykus patiriam skirtingai. Mes negalim jų svorio suvienodinti ir pritaikyti visiems. Mums tiesiog skauda dėl skirtingų dalykų, o kartais labai panašių, tik mes tą skirtingai išreiškiam. Ir mes visi esam labai netobuli, ir tas šiaip yra jėga. Apie ką aš rašyčiau, jei nepaskęsčiau savo įvairiose būsenose? Kaip nuobodu su laiku pasidarytų, jei aplinkiniai visada tobulai sureaguotų! Kaip save pažintume, jei ne per savo jausmų ir pojūčių įvairovę. Kuri kartais apsunkina, aptemdo, apsemia, rodos, virš galvos. Bet tada nuslūgsta, ir netgi matant didžiulį savęs ir kito netobulumą, pavyksta pamatyti ir tai, jog net ir su visu tuo, visai galim pabūti.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos