Terrible two's, three's ir t.t. Apie dvimečių ir trimečių emocijas, regis, jau žinome daug. Jos stiprios, neaiškios, o jų raiška atrodo neadekvati problemai, dėl ko toji emocija apskritai kilo. Vaikai krenta ant žemės, rėkia, cypia, mušasi ir verkia valandomis. Nors nuolat būti greta šių emocijų yra nelengva, užverda kraujas, ar norisi, kad tai kuo greičiau baigtųsi, drauge dažnai lydi bent mažytis suvokimas, kad tai normalu, laikina ir kad vaikai to dar nevaldo ir negali valdyti. Turėdami informacijos, mes kartais atrandame ir empatijos, padedančios mums visa tai atlaikyti.
Tada link ketverių ar suėjus ketveriems, dalykai pasikeičia. Vaikai regis suauga - su jais lengviau susitarti, jie supranta, kartais netgi padeda. Jie kalba ir pasako. Su jais darosi lengviau. Ir tada labai neužilgo visas tas palengvėjimas baigiasi.
Ir vėl juos aplanko emocijos.
Stiprios, galingos, didelės, impulsyvios, ir vėl nevaldomos. Jų raiška kur kas smarkesnė, agresyvesnė, ekspresyvesnė. O mūsų galimybės ir galia - kur kas mažesnė. Nebepačiupsi į glėbį, nebesustabdysi, nepakelsi. Ir taip lengvai nebepaguosi. O jei trenks ar įspirs - skaudės ilgai.
Šalia to, mūsų lūkesčiai vaikų emocinei reguliacijai jau spėję išaugti stipriai. Ypač, jei šalia dar turime mažesnėlių. Kantrybė - kažkur dingusi. Atrodo, nu kiek galima, liaukis, susiimk, nusiramink, nedaryk dramos lygioj vietoj.
O vaikams neišeina. Per kelis mėnesius ar metus jie nesuaugo.
Net ir suėjus ketveriems, veikia gana panašūs mechanizmai kaip ir anksčiau. Neigiamas elgesys signalizuoja apie patiriamą frustraciją, įtampą, nesaugumą, gal dėmesio ar ryšio stoką. Bet būdai kuriais vaikai jo prašo, mus skatina tik dar labiau atstumti ir ignoruoti. Mes stengiamės būti švelnūs ir kantrūs, bet nebeatlaikome. Dažniausiai, turbūt, patys išsigąstame. Vaikų pykčio, kuris mums nepažintas, bei savo pačių pykčio, kylančio reaguojant į vaikų, kurio galvojome, kad tikrai tiek neturim.
Mūsų lūkesčiai, kad vaikai jau elgsis "normaliai" - nerėks, nepyks, nesidirgins dėl smulkmenų, pasidarys dalykus patys, palauks, nereikalaus iš mūsų, galės susivaldyti ir pan. užaugo daug greičiau, nei mūsų vaikų realūs emocinės savireguliacijos įgūdžiai. Ir šiame neatitikime mums reikia kur kas daugiau jėgų, kad visas tas emocijas atlaikyti.
Ir čia vis dar išlieka svarbu kreipti dėmesį ir pamatyti, kas stovi už vaikų netinkamo elgesio. O taip pat, ar netgi dar svarbiau - pamatyti, kas stovi už mūsų pykčio. Kokie jausmai, poreikiai ar patirtys tose akimirkose, kai nebeatlaikome, lipa lauk. Ieškoti, kaip pirmiausia pamatyti ir atliepti, kas vyksta mūsų pačių viduje. Kad galėtume reaguoti ne automatiškai, o sąmoningai besirinkdami. Kad galėtume padėti ir savo vaikams, jausmus jausti ir mokytis juos reikšti priimtinesniais būdais. Po truputėlį, nesitikint iš keturmečių ar penkiamečių brandžių reakcijų, kai, tokias vargiai demonstruojame ir mes patys.
Po truputėlį leisti mokytis ir sau patiems, nesitikint neaprėpiamos kantrybės, švelnumo ar empatijos, priimant save kaip ribotus ir žmogiškus, kurie labai stengiasi.
Mums visiems šiame etape reikia švelnumo, priėmimo ir meilės. Galėti susirangyti ant kelių ir būti paglostytiems, apkabintiems ir išbučiuotiems. Drauge padūkti ir pašėlti. Ir būti pamatytiems ir priimtiems - tokiems, kokie esame.
**