Tinklaraštis

Kartais motinystėje patiriu tokį absoliutaus manęs reikalingumo jausmą. Kuris, atrodo viršija realų reikalingumą, o išties labiau viršija mano norus ir galimybes. Kartais jaučiuosi kaip Roma, į kurią veda visi keliai ir visi vaikų prašymai, žemės centras, į kurį it gravitacijos jėgos nukreipiami visi vaikų interesai. Kaip magnetas, prie kurio tiesiog prilimpa, ir kaip pati žemė, laikanti viską, viską ant savo pečių. Suprantant, kad šeimoje esame du suaugę, besirūpinantys maža

Terrible two's, three's ir t.t. Apie dvimečių ir trimečių emocijas, regis, jau žinome daug. Jos stiprios, neaiškios, o jų raiška atrodo neadekvati problemai, dėl ko toji emocija apskritai kilo. Vaikai krenta ant žemės, rėkia, cypia, mušasi ir verkia valandomis. Nors nuolat būti greta šių emocijų yra nelengva, užverda kraujas, ar norisi, kad tai kuo greičiau baigtųsi, drauge dažnai lydi bent mažytis suvokimas, kad tai normalu, laikina ir kad vaikai to dar nevaldo ir negali val

Kartais gimtis teka Ne taip, kaip planuota Norėta Svajota Kartais svajos išbyra tarp pirštų Nespėjus sučiupti Kartais tenka su jomis Ieškot kompromisų Atsisakyti Apsimesti Nesuprasti Sutikti, kaip liepta Ir net nežinoti Kad galėjo Ar galėjo būti kitaip Ir net nežinoti Kad tai, kas kūne vyksta taip ryškiai Poryt jausis Kaip ne mano Gimdymas - Ne mano Aš - Ne savo Ir vaikelis - Dar ne mano Aš - mama, O kas mano? ** Šitas eilėraštis tikriausiai keliaus į mano antrąją knygą. Nuot

Jau beveik du metus mes gyvename kaime - gražooje vietoje visai šalia miško, upės, ir avis auginančio ūkininko. Tai kaip gyvenimas kaime, klausia žmonės, ar pavyksta pasimėgauti gamta? Ir hmm, atsakymas toks, kad tą kaimą ir gamtą iš tiesų patiriu, tik išlėkusi vakare uždaryti šiltnamio, migdydama mažę ir girdėdama visą paukščių chorą, ar ankstų rytą išsiruošusi prieš atsibundant šeimai, uosdama pušų kvapą. O visa kita - vaikščiojimas paskui Ūlą, kad ji sekdama paskui sesę,

Mamos diena, pačiai tapus mama, įgavo naujų spalvų, bet drauge ir įtampos. Pamenu pirmąją mamos dieną gimus vyresnėlei. Kokia svarbi ir didelė man buvo ši šventė. Besijausdama vis neužtikrina, ieškodama savęs mamos vaidmeny, bandydama lipdyti ir kurti save iš naujo, taip troškau palaikymo ir kitų patvirtinimo, pripažinimo, kad esu mama, esu gera mama. Nes nei mama pilnai, nei tuo labiau gera mama dar tikrai nesijaučiau. Ir pamenu taip laukiau, kada vyras pasveikins mane su m

Kartkartėmis vis išgirstu kalte ir liūdesiu pripildytų istorijų, kuomet mamos nusivilia Prieraišiąja Tėvyste padarydamos išvadą, jog jos neatitinka tam tikrų standartų. Arba jog kažkoks įvykis ar faktas, nebūtinai netgi nuo jų priklausantis, yra esminis faktorius, nulemiantis ryšį su vaiku. Daug tokių paralelių yra gimdymo istorijose, pavyzdžiui, jei vaikelis gime cezario pjūvio operacijos būdu, - tai tarsi reiškia jog jau nebus saugaus prieraišumo. Arba jei iškart gimus nebu

Kartais stabteliu apžvelgti, kokios temos vyrauja pokalbiuose ir konsultacijose su mamomis. Beveik kiekvienoje, paslėptą po daugybe klausimų, norų ir nerimo buvo galima įžvelgti mamų baimę suklysti, ar kad suklydo praeityje. Taigi nutariau parašyti apie mamų kaltę. Turbūt visos mamos yra išgyvenusios kaltės jausmą dėl savo, kaip mamos elgesio. Kad kažko nepadariau, kažką padariau nepakankamai, kažko reikėjo nedaryti. Netinkamai sureagavau, per vėlai supratau, ko vaikui reikia

"Jau pratini prie savo kambario?" / "Ar jau užrašei į darželį?"/ "Jau gal laikas grįžti į darbą?" / "Nebemaitink dieną!" / "Į kokius būrelius leisi?" Kiek daug klausimų ir patarimų sulaukia mamos. Temomis, kurios dar yra visiškai naujos joms pačioms, kur dar jos net neturėjo galimybės rasti atsakymų SAU į šiuos klausimus. Todėl jos yra ypatingai pažeidžiamos, ir gali labai lengvai vienai ar kitai minčiai paklusti. Ypač turint omeny, kaip dauguma mūsų buvo auginti. Paklusti! O