Prieš gerą mėnesį buvo toks ketvirtadienis, kai pusę dienos kepdama su vaikais sausainius, tvarkydamasi namus, užsiimdama paprastomis ir skubotame gyvenimo tempe kartais atrodančiomis bereikšmėmis smulkmenomis ir besimėgaudama (!) vis stebėjau save ir man kilo eilė klausimų ir pasvarstymų:
Kaip čia taip yra, kad šiuo metu man faina pusę dienos kepti sausainius? Kad ramiai toleruoju, jog mažoji papuošimus tiesiog suvalgo užuot dėjusi ant sausainių, o dekoravimo kremą pila sau į burną. Kad nesusinervinu, jog dalis miltų nuo stalo keliauja ir pasklinda ant žemės. Kad netikrinu telefono ir nenusinešu mintimis apie neužbaigtus darbus. Kas vyksta, kad visiškai natūraliai galiu susitelkti į tą veiklą ir patyrimą kartu, o ne rezultatą, kuris nebūtinai pavyksta. Ir ne vargelio nuotaikos, kur "ech, jos ir vėl prikiaulino virtuvėj, o man vargšei tenka visa tai valyt". Stebiu save nes man nėra tai dažna. Man pažįstamas smagumas, leistis į tiesiog buvimą, bet pažįstamas ir tas negalėjimas atsipalaiduoti, nuolatinis patyrimas bet ko, kas vyksta, kaip DAR VIENO DARBO, kurio aš nenoriu. Nes man per daug. Nes noriu tuo metu kažko kito.
Ir man taip beklausinėjant savęs, kas vyksta, aš tiesiog atsiremiu į savo gyvenimo įvairumą - atrandu, kokia pilna šiuo metu jaučiuosi. Jog mano gyvenimas kupinas man įdomių dalykų. Aš jaučiuosi patirianti sėkmės ir prasmės man svarbiose srityse, aš ieškau, atrandu, kartais frustruoju, kartais mėgaujuos, ir tame yra tiek vyksmo, tiek gyvenimo! Aš mokausi to, kas man įdomu bei jaučiuosi šiuo metu nuolat kurianti, net ir aktyviai nerašydama knygos. Aš bendrauju. Man vis dar gerokai per mažai draugysčių su artimaisiais, bet po truputį imu ir vėl ragauti tą draugystės teikiamą džiaugsmą, renkantis leisti laiką su tais žmonėmis, su kuriais širdis dainuoja. Ir jaučiu, jog esu bent trumpam nurimusi dėl to, ko kontroliuoti negaliu - pavyzdžiui artimųjų sveikatos. Šiuo metu situacija stabilesnė ir bent trumpam galiu atsikvėpti. Šį mėnesį buvau spektaklyje ir per praeitus kelis net du kartus buvau kine! Ir pagaliau po dvejų metų pertraukos jau ketvirtą mėnesį reguliariai sportuoju. Neversdama savęs, ne nes reikia, o nes man gera. Nemėgstu žodžio balansas, jis man primena kažkokią supopsintą būtinybę, idėją, kurią stereotipiškai bandoma pardavinėti, jog reikia pasiekti bet kokia kaina (dažnai absoliučiai nesubalansuotai). Bet ne popsiška, o pačia giliausia prasme, jaučiu, jog mano gyvenime daugiau dermės. Ir tai yra wow. Daug daugiau mano poreikių šiuo metu yra patenkinami, mano gyvenimas pilnesnis, įvairesnis ir nuo to pilnesnė aš. Ir šitai absoliučiai tiesiogiai susiję su tuo, kaip jaučiuosi būdama su vaikais, kaip jaučiuosi būdama rutinoje, buityje: semdama miltus nuo stalo ar krapštydama tešlą nuo grindų. Ką matau, kai žiūriu į gaminančius vaikus - bendrystę, kūrybą ar dar vieną darbą.
Ir štai prieš kokią savaitę ir vėl kepiau sausainius su vaikais. Sausainių tešla ta pati, o situacija buvo visiškai kitokia. Vyro beveik mėnesį nebuvo namuose. Visos mano rutinos, kaip kasnelis poilsio, judesio, kūrybos, meno ir socialinio gyvenimo su vyro išvykimu išnyko. Vaikai sirgo, darželis nuplaukė, šiek tiek turėjau pagalbos ir tik bandžiau išlaviruoti tarp bent minimaliai darbo, nes finansai visiškai braškėjo, ir namų. Labai pavargau ir jaučiau daug nerimo. Tad mano sausainių su vaikais patyrimas buvo prisismelkęs sunkumo. Mane nuolat lydėjo kažkur ant pečių nusėdęs svoris ir drauge mintys, kad aš viską nešu viena ir man tiesiog perdaug. Kad aš noriu, jog kažkas paneštų ir mane. Ir šitai man taip pažįstama - per savo pačios, savo draugių, klienčių ir daugybės nepažįstamų mamų istorijas. Per naujienų antraštes, kur dalis tų sunkių istorijų kartais kraupiai pasibaigia upėse.
Ir čia man iškart ima kilti klausimai, kaip mamos šitaip pervargsta? Kas vyksta, kad didžioji dalis mamų, didžiąją laiko dalį jaučiasi išsekusios, pavargusios, užstrigusios. Negalinčios, nebegalinčios tiek būti su vaikais ir būti taip intensyviai reikalingos. O drauge besijaučiančios kaltos, vien nuo minties, jog jos gali nenorėti ištisai būti su vaikais. "Nes juk gera mama tai nori".
Šie mano klausimai šįkart, skirtingai nei terapijoje, nukreipti ne į mamas ir ne į jų vidinius procesus. Nes stebėdama tokias tendencijas noriu nuo mamų bent truputį atsiknisti. Mano pagrindinis klausimas - kas ir kada yra nutikę su mūsų visuomene, kad ji pati kadaise pasėjo ir pati užaugino daugybę su motinyste ir moteryste susijusių nuostatų ir lūkesčių, kurie priveda šeimas prie absoliutaus disbalanso? Nuostatų apie pareigas, prievoles, atsakomybes. Apie visą tą milžinišką krūvą gyvenimiškų kasdienių sprendimų, kuriuos reikia padaryti, susijusių su namais, vaikais, buitimi, pradedant žieminėmis pirštininėmis ir baigiant vaikų ligomis, bei buvimu pagrindiniu ir dažnai vieninteliu emocinės atramos uostu, talpykla, raudų siena ir šeimos mikroklimato balansatore? Kaip ir kada tėčiai buvo nurašyti, ar nusirašė iš dalies viso to emocinio ir buitinio krūvio dalijimosi? Ir dar visa tai drauge vainikuojančią nuostatą, jog MAMA YRA NEPAKEIČIAMA? Man tai skamba kaip koks narvas, spąstai: Iš vienos pusės lūkestis, kad mama bus atliepi, kantri, rūpestinga gera ir faina. Iš kitos - nusisukimas nuo viso to, ko iš tiesų reikia žmogui, kad jis galėtų būti atliepus, kantrus, rūpestingas geras ir fainas? Čia kaip paduoti sportinkui buteliuką vandens, teigiant jog tai bus jo resursai ruošiantis maratonui. Tik vanduo - nes juk geras sportininkas nubėgs maratoną, tiesa? Taip ir mama, turi talpinti viską neva iš šventosios dvasios ar kokiu kitu mistiniu būdu pasikrauti. Pasikrauti ko? Kuo?
Žmogui, kad jis turėtų gyvybinės energijos, reikia, kad jo poreikiai būtų patenkinti. Tenkinant poreikius užsisuka sveika, adekvati energijos tėkmė, savireaguliacija, kurioje žmogus jaučiasi gyvas. Tai tokie pamatiniai dalykai, kurie kažkokiu būdu tapo nureikšminti, bet žiūrint per fizinius poreikius suprasti paprasčiau: nevalgant, negeriant, nesiilsint - greit bus šakės. Bet kiekvienas žmogus yra ne tik fiziologinių poreikių rinkinys - socialiniai, emociniai, intelektiniai, dvasiniai poreikiai - jie taip pat yra labai svarbūs. Jų visuma sukuria žmogų. Ir visų šių poreikių tenkinimas kuria pilnatvės, laimės jausmą. Jausmą, jog gyvenu. Ir tai sakant man prieš akis stovi daugybės daugybės mano klienčių veidai, joms tariant: "jaučiuosi išnykusi". "Tiesiog laukiu, kad diena greičiau pasibaugtų, bet nelaukiu naujai prasidėsiančios kitos". "Nejaučiu savęs, manęs lyg nėra, nebėra". "Aš net nebežinau, ko noriu, nei ko galėčiau norėti". Ir iš tiesų, didžioji dalis jų susiduria su sunkumais atpažinti, įsisąmoninti ir išreikšti savo poreikius. Ryšys su jais, regis nudžiūvo, šeimoje atsiradus vaikui.
Kodėl? Juk ne todėl, kad atsirado vaikas - vaikai neprarijo mano klienčių, anei jų poreikių. Jas prarijo dingusios galimybės jausti ir tenkinti savo ir kitus poreikius, kurie galbūt nesusiję su motinyste. Ir tai tapo kasdiena. Gyvenimas tapo vienodas, blyškus. Prasmingas, teoriškai, bet nebūtinai išpildytas. Ir kiekvienai šitai yra kitaip.
Bet palaukit, grįžtu prie savo klausimo - tai kaip čia taip nutinka, kas vyksta su mūsų visuomene, kad naujos mamos kaip žmogaus poreikiai staiga nudžiovinami su mintimi, jog gera mama bus gyva vien tik mamyste? Kaip taip nutinka, jog visuomenėje apskritai nepalaikoma mintis, jog susilaukus vaiko žmogus gali turėti ir kitų poreikių apart rūpinimosi vaiku ir šitai yra legalu ir svarbu? Ok, gal teoriškai ir palaikoma ši mintis. Ji nepalaikoma praktiškai. Praktiškai ji nepalaikoma per visą rinkinį nuostatų, jog tik mama pasirūpins vaiku geriausiai, jog ji yra nepakeičiama ir jog tėtis skirtas tik tam, kad bent pirniausiais gyvenimo metais, kad pasirūpinti šeimos gerbūviu, bet ne vaiku, nes vaikui reikia mamos.
Va šita vieta man yra labai kvestionuotina ir atrodo neteisinga. Išmoktas tėčių bejėgiškumas irgi yra lygiai tokia pat antra šaka šito, kas užauginta su "mama yra nepakeičiama" nuostata. Nes jeigu galvojama, kad vaikui reikia tik mamos, ir jį nuraminti ar atliepti gali tik mama, tuomet tėčiai labai greitai pasuoja, pravirkusį kūdikį brukdami atgal mamai - "kažko verkia, man neišeina nuraminti, jis nori tavęs".
Ir čia aš noriu išreikšti pasipriešinimą. Tai ne mamos kūdikis nori per se. Kūdikis nori kažko, kas PAŽĮSTAMA. Kūdikis nori artumo. Kūdikis nori ryšio su žmogumi, kuriame jaučiasi ramus ir saugus. Ir jei tas ryšys, tas saugumas yra jam suteikiamas mamos, nes ji 12 val per dieną ir 12 valandų naktį būna šalia, reaguoja, atliepia ir būent per tą nuolatinį kontaktą sukuria ryšį ir artumo, saugumo patyrimą kūdikiui - taip, tuomet jam reikės mamos. Be tas artimas žmogus neprivalo būti mama, neprivalo tik mama. Bet kaip dažnai nutinka būtent taip.
Kūdikiai yra adaptyvūs ir jie geba prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Jie ima artumą, jie kuria prisiminimus, takelius, vedančius į saugumą su visais, su kuriais jaučiasi saugūs, o tą saugumą patiria per reguliaraus atliepimo ir buvimo kartu - kontakto kiekį. Kuo daugiau kūdikis pažįsta tėtį, senelį, močiutę ar tetą, kuo daugiau būna jiems ant rankų, kuo daugiau miega jiems ant krūtinės, kuo daugiau užuodžia ir girdi juos, kuo daugiau patiria poreikių atliepimo, tuo saugiau yra kartu būti. Jautrumas ir empatija, kas priskiriama labiau kaip motiniškos savybės, taip pat yra užauginamos ryšyje. Būnant, matant, reaguojant, matant savo elgesio poveikį ir jį koreguojant. Tai ne duodybė, tai įgūdis. Kurį galima ugdyti, kurį galima įgyti artimame santykyje.
Taigi "nori mamos" tiesiog tereiškia, kad nori to žmogaus, kuris, matyt, kolkas vienintelis yra pakankamai daug, pakankamai arti.
O tada kūdikiai auga į mažus todlerius, šie į darželinukus, mokyklinukus. Ir jei toliau vadovausimės ta pačia nuostata, kad mama nepakeičiama, tuomet tikrai taip ir bus. Bet ne todėl, kad mama yra nepakeičiama. O todėl, kad tuo įtikėjus, tėtis nuleido rankas ir nebedėjo pastangų kurti ryšiui su vaikais ir pasitraukė į sau pažįstamą ir patogią zoną ar pavėsį. Ar tai būtų darbas, karjera, hobiai ar telefonas.
Bet tai nereiškia, kad mamos nėra nepakeičiamos. Tai nereiškia. Tai reiškia, jog yra galimybė kurti šeimą taip, kur dermė skambėtų kiek kitame lygmenyje. Kur būtų vietos atsakomybių pasiskirstymui, įsitraukimui ir visų, visų šeimos narių, kaip žmonių poreikiams ir jų atliepimui.
Kai kurios mamos sako "bet aš tik ir noriu būti su kūdikiu" - ok, galimai taip gali būti kai kurioms. O kai kurios, gal taip sako, nes tiesiog neturi pasirinkimo? Savo šeimoje, savo mąstyme, kuris juk labai sąlygotas tos aplinkos, to socialinio konteksto ir tos visuomenės bei jos istorijos. Kai sakoma, "aš nežinau ko noriu, aš tik noriu būti su vaiku" ir nuolat žiūrima į laikrodį, kada gi vyras grįš iš darbo, tampa akivaizdu, kad tai nėra ok. Kad tiek - netinka. Kad per sunku, kad visai nesubalansuota. Kad šitai turėtų vykti kažkaip kitaip. O kaip - čia kolkas tik mano, jūsų ir mūsų visų fantazija. Ir drauge atsakomybė - nustoti maitinti mums nebetarnaujančias nuostatas ir po truputį kurtis kažką labiau savo, labiau žmogiško, labiau įgalinančio kiekvieną - tiek mamas patirti labiau įvairesnį gyvenimą, tiek labiau įgalinti tėčius įsilieti į tėvystę ne kaip prašalaičius ar svečius, sunkiai randančius sau vietą vos vaikai pravirksta ar supyksta. Bet kaip lygiaverčius partnerius, gebančius ir imančius spręsti ir buities klausimus, ir pasiraitojančius rankoves pasigilinti ir į savo emocinį pasaulį, kad nuo stipresnių vaikų emocijų ar reiškiamų poreikių nekrėstų šiurpas, ar nekiltų noras tų mažų būtybių kuo greičiau užčiaupti. Kad galėtų talpinti - ne tik paaugusių vaikų žaidimus ir pramogas, o ir visa tai, ko tėvystėje daugiausia - pagalbos vaikams mokantis save pažinti, suprasti, reguliuoti. Kad galėtų augdami elgtis teisingai ir garbingai, bet šitas įmanoma tik tada, kai vaikai jaučiasi gerai.
Ir kai gerai jaučiasi visi šeimos nariai.
**
