Tinklaraštis

Prieš beveik du mėnesius grįžome gyventi iš kaimo atgal į Vilniaus centrą. Tie dveji metai buvo mūsų savotiškas vojažas - besilaukiant Ūlos su dvimete Ugne, kovido apribojimais ir kone online tapusiu gyvenimu, suktis 60 kvadratinių metrų butelyje darėsi ankšta. Labai norėjosi gamtos, laisvės, erdvės. Ir tada, pasitaikius galimybei, lietingo lapkričio pradžioje sugalvojom išnuomoti savo butą ir išsinuomoti namą gamtoje. Jei yra laikas, išbandyti gyvenimą gamtoje - tai tas laik

Prieš keletą mėnesių mirė mūsų kaimynas. Pamenu grįžau namo, ir Ugnė išpyškino šią naunieną, pati dar nelabai suprasdama, ką tai reiškia. Mane ta žinia tiesiog perskrodė - tokio gyvybingo žmogaus, kaip jis - dideliu pilvu dideliu ūkiu ir dideliais botais, kuriais nuolat dideliais greitais žingsniais vaikščiodavo po savo ūkį, seniai nebuvau sutikusi. Kartais būna tokių žmonių, kurie tiek gyvi, jog atrodo, kad bus amžini. Taip atrodo ir tada, kai žmonės labai artimi. Einant mau

Šiomis dienomis sukasi galvoje krūvos minčių, bet ir nesinori kažko rašyti, užimti eterio, nes yra svarbesnių žinių. Norisi susikaupti, susitelkti. Dirbti. Dabar daug darbo - būti žmogumi, besirūpinančiu kitų psichikos sveikata tokiu įtemptu laikotarpiu yra labai dvejopa užduotis. Pastebiu, jog su žmonėmis susitinku ne tik kaip psichologė su klientu. O kaip tiesiog žmogus. Kuriam irgi netikėta, baisu, verda krūvos įvairiausių jausmų, mainosi viskas viduje. Kuris irgi ieško st

Maždaug nuo tada, kai pirmagimei suėjo vieneri, ir su mažute, kokių 5 mėnesių pertrauka besilaukiant ir sulaukus antrosios, motinystės atostogose ne tik kad neatostogauju su vaikais, bet ir gana intensyviai dirbu. Kartais ilgiuosi tų pirmųjų metų su Ugne, kuomet galvoje talpinau mažiau minčių, reikalų, sprendimų. Galėjau tiesiog gyventi su ja ir paskui ją, visai palaimingai ir pavargusiai paskendusi mamystėje iki pažastų. Kai prisimenu tą laiką, viskas atrodo vientisa, nors d