Prieš beveik du mėnesius grįžome gyventi iš kaimo atgal į Vilniaus centrą. Tie dveji metai buvo mūsų savotiškas vojažas - besilaukiant Ūlos su dvimete Ugne, kovido apribojimais ir kone online tapusiu gyvenimu, suktis 60 kvadratinių metrų butelyje darėsi ankšta. Labai norėjosi gamtos, laisvės, erdvės. Ir tada, pasitaikius galimybei, lietingo lapkričio pradžioje sugalvojom išnuomoti savo butą ir išsinuomoti namą gamtoje. Jei yra laikas, išbandyti gyvenimą gamtoje - tai tas laikas atrodė tinkamiausias - Ugnės į darželį dar leisti neketinom, laikas su naujagimiu visad toks labai tupinėjant aplink namus, o nuosavas kiemas, miškas, - kas gali būti geriau, atrodė.
Ir taip lapkričio vidury mes įsikraustėm į namą nedidelio miestelio pakrašty, kaimuky, 30 km ir 45 min. kelio nuo Vilniaus.
Pats namas man labai nepatiko: milžiniškas, keistas, pompastiškas, neskoningas ir senas. Bet jį supusi gamta kvepėjo ir džiugino. Pro miegamojo ir virtuvės langą matydavau pušis, o pro svetainės - miškus tolimoje.
Naktį miegoti buvo tamsu ir tylu kaip... krokodilo nasruose (išmokau iš vieno iš #knygiukai). Bandžiau jaukintis tą nejaukų namą, dideles erdves, tamsą ir tylą. Kartais tai atrodė gana romantiškai. Dažniau ne. Pavyzdžiui namų kūrenimas 3-4 kartus per dieną. Namų užkaitimas ir atvėsimas praėjus kelioms valandoms po. Vyro nukasinėjamas kelių šimtų metrų įvažiavimas daugybę valandų per dieną, kol aš bandžiau žongliruoti naujagime Ūla ir piktų pikčiausia, mus nudaužti ketinančia Ugne. Extra dvi valandos laukiant vyro grįžtant iš Vilniaus. Extra dvi valandos skubant pačiai namo. Laikas, sugaištas pjaunant žolę. Daugybė konfliktų su paranojiškais namo savininkais, kurie mus norėjo stebėti vaizdo kameromis, įsivaizdavo užsiimant nelegalia veikla, ar apsigyvenant jų name su visu taboru ar dar minimum dviem šeimomis niekam nieko nesakant.
Ir vienatvė. Labiausiai ryški man vienatvė - nepaskambinsi draugei "užsuk" - neužsuks. Nenulėksi į parduotuvę ar kavinę - viskas toli ar išvis nėra. Susitikimus reikdavo planuoti iš labai anksto, o norint tiesiog pasižmonėti - tarabanintis su vaikais į miestą tas fakin 45 minutes, kas ir joms ir man su manimi būdavo didelis stresas. Visada jaučiau įtampą dėl vaikų sveikatos - gydytojai tolokai, arba tokia jau labai specifiška baimė "o kas, jei springtų?" Jokia greitoji pas mus nespėtų.
Na ir naktis, kai vyrui išvykus, likdavau viena su vaikais, o vyras išvykęs. Eina sau, kaip man būdavo baisu. Tas šiurpokas ne mūsų namas ir visi tie dideli šešėliai ir neįprasti gamtos garsai, jaučiantis atsakinga už dviejų mažų žmonių ramų miegą, brr. Tas naktis prisimenant dar ir dabar nerimas užgula krūtinę.
Tačiau ten buvo patirta ir daugybė nuostabių dalykų. Ūlos gimimas. Tikra kaimiška žiema su šerkšnu ant medžių, sniegu virš kelių ir svyrančiomis nuo sniego pušų šakomis. Vyro užaugintos daržovės iš mūsų šiltnamio. Maudynės upėje arba pliuškenimasis kaimyno prūde su vaikais. Miškas su bruknėmis, mėlynėmis ir grybais. Graži ir kvepianti pasivaikščiojimų trasa. Kvapai lauke švintant ir besileidžiant saulei. Džiaugsmas žemę laistančiu lietumi. Vaikų basos pėdos ant žolės. Kasdieną nauja gėlių puokštė iš savo pievos. Vaisiai ir uogos. Vasarą pusryčiai, pietūs ir vakarienė lauke. Vaikų galimybės tyrinėti ir pažinti gamtą. Leidimas laiko lauke, jei išeidavo. O dažnai ir neišeidavo, nes Ūla norėdavo tiesiog būti ant manęs ir gerti pieną, o Ugnė savo ruožtu irgi būti ant manęs. Ant sofos taip būti tiesiog būdavo patogiausia.
Pirmieji metai gamtoje buvo romantiški ir romantizuoti, o antrieji - man pradėjus daugiau dirbti, mums su vyru pakaitom kasdieną keliauti į miestą - gražino į realybę, kad bent jau mums, bent dabar - mieste daug kas žymiai patogiau.
Praėjus planuotiems dvejiems metams ir baigusis nuomos sutarčiai, grįžti namo man buvo gera visapusiškai.
Gera būti SAVO namuose, kur niekas nesusisapnuos, kad kažkodėl kenki jų namams ir neparadės bandyti veržtis į vidų, rašinėti kreizi žinučių ir visaip perženginėti asmeninių ribų. Saugu, ramu, gera.
Antra, - patogu. Tokie paprasti dalykai, kaip už minutės kelio esanti parduotuvė, woltas, boltas, nukasti keliai ir 30 min. kelio PĖSČIOMIS iki darbo, per kurias galiu išsivėdinti prieš grįžtant, palikti pakeliui klientų gyvenimus ir išgyvenimus ir ramiai grįžti į savajį, o ne kaip su petarda užpakaly skubėti namo neapšviestais keliais, tikintis, kad priešais ratus neiššoks stirna. Ar kaskart galvoti, ko nupirkti iš parduotuvės grįžtant, nes jei nenupirksi, tai na kelias dienas ir sėdėsi be to.
Kasdieną eidama miestu, vis stebiuosi, koks gražus man yra Vilnius. Koks jaukus mūsų Žvėrynas. Kaip gera matyti apšviestas gatves pro langus, vienai migdant vaikus. Girdėti bildant kaimynus. Turėti kaimynų! Kaip gera tiesiog geriamas vanduo iš čiaupo ir dingus elektrai neprarasti vandens ir šildymo. Kaip gera galėti nulėkti iki darbo per 6 minutes su boltu, jei reikia. Gera glostyti savo namų sienas, kurios nors ir paprastutės, bet savos.
Per tą laiką supratau, kad nors ir labai stipriai myliu gamtą ir man jos reikia - esu iki paskutinio siūlo miestietė, gimusi ir augusi miesto centre, Kauno Laisvės alėjoje ir to matyt iš manęs neišmuši. O gamta - nuostabu, kai ji skirta poilsiui. O gyvenimui - su dviem mažais vaikais, mūsų tempu, svajonėmis, buitimi - miestas, bent man, yra pats tas.
O toji vienatvė, galvoju, buvo derlinga. Ten gimė dvi knygos, ir, įdomu, kaip būtų buvę, ar būtų gimę, jei visa mane supusi aplinka būtų susiklosčiusi kitaip.
Žinau, kad kai pasimirš toji krūtinę spaudusi įtampa, nerimas ir vienatvė, be galo pasiilgsiu to mūsų laiko kaime. Ir labai džiaugiuosi, kad tai patyrėm.
**