Tinklaraštis

Kaip keista, kažkada taip norėjau kurti - istorijas, idėjas ar pokyčius, o galvoje (ar širdyje?) buvo tuščia tuščia. Turėjau tam laiko ir vienintelis dalykas ko trūko, tai tų idėjų, kurių energija neštų pirmyn. O dabar gi galva (ar širdis?) pilna idėjų, minčių, kūne spurda energija kurti. O visų tų minčių nė nespėju užrašyti. Viskas, ko trūksta, atrodo tik šiek tiek laiko ir teisingų prioritetų. Pastebiu save kartais svajojant, kad va, bus dienų kai abi jos eis į darželį ir a

Kai sulėtėja kvėpavimas, vos uždėjus ranką ant bemingančios dukros nugaros Kai įlašinus vaistų į nosį įsižiūriu į jos akis, paglostau veiduką, pabučiuoju į kaktą Kai išeinant ima graudintis, sakydama: man truks mano mamos! Kai ryte nubudusios, abi nusišypso, susitikus mūsų žvilgsniams Kai nusišypso ir viena kitai Kai šukuoju joms plaukus Kai pribėga mažoji ir apkabinusi išlemena dar neseniai išmoktą "mamamyliutave" Kai naktį išgirstu švelnų balselį: mama, apklok mane savo kal

Pastatuoju metu mane vis stingdo ir gąsdina mintis, susijusi su nuolatiniu ir neišvengiamu manęs reikėjimu. Kad esu labai reikalinga ir joks prasmingas, poilsio, kūrybos ar draugysčių laikas, skirtas sau, negali sumažinti nuovargio, einančio drauge. Kad tas reikėjimas atsiveja su banga, nuplaudamas bet kokį prieš tai buvusį patyrimą. Jog po bet kokio atsitraukimo, seka milžiniškas prisisunkimas, kuris išvargina ir akimirksniu nušluoja viską, ką bandžiau "pailsėti". Net ir po

Prieš beveik du mėnesius grįžome gyventi iš kaimo atgal į Vilniaus centrą. Tie dveji metai buvo mūsų savotiškas vojažas - besilaukiant Ūlos su dvimete Ugne, kovido apribojimais ir kone online tapusiu gyvenimu, suktis 60 kvadratinių metrų butelyje darėsi ankšta. Labai norėjosi gamtos, laisvės, erdvės. Ir tada, pasitaikius galimybei, lietingo lapkričio pradžioje sugalvojom išnuomoti savo butą ir išsinuomoti namą gamtoje. Jei yra laikas, išbandyti gyvenimą gamtoje - tai tas laik

Jau kurį laiką stebiu, kaip sunku kartais būna bendrauti su Ugne. Ji labai daug išreiškia pykčio. Aš žinau, jaučiu, matau, jog pyktis - tik paviršius, jog po visu tuo, jai norisi artumo, švelnumo. O rėkdama ir pykdama, reikalaudama ji to negauna, - gauna atvirkščiai - pyktį atgal ar norą atsitraukti. Tuomet jos liūdesys ir skausmas tik gilėja. O tada pykčio dar daugėja. Užburtas ratas. Tai iliustruoja įvairiausios situacijos, kur pavyzdžiui, man grįžus namo, nesvarbu po dviej

Karštame ore jaučiuosi ištinusi, ištirpusi, pritvinkusi, išsiplėtusi ir susitingusi. Kaip kokia žvakė, - nuo karščio ištekėjusiu vašku, išsiliejusiu ir sustingusiu. Tai apima ir mano fizinius pojūčius, tarsi būčiau didelė nerangi medūza, užimanti visą mūsų namo plotą, tiek ir emocijas - sulėtėjusi jaučiuosi ir emociškai. Sunku jausti ir reflektuoti save, tokią didelę ir neaiškią, kaip tą medūzą. Kaip ir visiems jautriems žmonėms, karštis man yra didelis dirgiklis jau pats sav

Taip nutiko, kad pernai vasarą parašiau knygą. O tada nutiko dar ir taip, jog ją ir išleidau. Pati. Na, nerašyti tai aš negalėjau. O pasirinkau knygą leisti pati dėl įvairių priežasčių. Viena, tai man norėjosi kurti ją iki galo. Prisidėti prie to, jog kūnas, kurį ji įgaus, man tiktų ir patiktų. Ir čia netikėtai radau dizainerę Margaritą Bukšnaitytę ir jos darbus. Ji sukūrė knygos dizainą, ir pasirūpino jos grožiu, jaukumu, subtilumu. Kas kartą paėmusi knygą į rankas, vis apsi

Ką reiškia tėčio diena, kai neturi tėčio? Kai niekada jo ir nebuvo? Atsimenu kelias nuotraukas, atsimenu siuntinius - su žaislais, kurių tuo metu Lietuvoje nebuvo ir su saldumynais, kurių Lietuvoje tuo metu taip pat dar nebuvo. Atsimenu vieną susitikimą, kurio metu gavau dovanų pulteliu valdomą mašiną. Tuo metu taksi kažkur važiavome - aš, mano mama ir tėtis. Aš galvojau, kad mes važiuojame į Vokietiją, ir dar daugybę metų po to sakydavau, kad esu buvusi Vokietijoje. Mes važi

Anądien man besikeliant, vyresnėlė Ugnė per miegus sumumėjo: nebus jokio karo! Štai ji, dar tokia maža, neužilgo ketverių, vieną akimirką augina vienaragius, kitą - žaidžia kareivius, piešia gerą Rusiją, kuri egzistuoja jos fantazijų pasaulyje. Mums, tėvams, tenka nemaža užduotis šiams įtemptame laikotarpyje. Mes turime pasirūpinti savo vaikais, tiek fiziniu tiek ir emociniu lygmeniu. Kai patys esame sukrėsti, išsigandę, sunerimę, tą padaryti yra sunkiau. Ir mes tokie - sukr

Maždaug nuo tada, kai pirmagimei suėjo vieneri, ir su mažute, kokių 5 mėnesių pertrauka besilaukiant ir sulaukus antrosios, motinystės atostogose ne tik kad neatostogauju su vaikais, bet ir gana intensyviai dirbu. Kartais ilgiuosi tų pirmųjų metų su Ugne, kuomet galvoje talpinau mažiau minčių, reikalų, sprendimų. Galėjau tiesiog gyventi su ja ir paskui ją, visai palaimingai ir pavargusiai paskendusi mamystėje iki pažastų. Kai prisimenu tą laiką, viskas atrodo vientisa, nors d

Šiandien daug galvojau apie mūsų vaikus - abi jas ir kiekvieną atskirai. Kokios savitos, įdomios, kokios neapsakomai brangios jos yra, o taip pat ir laikas kartu. Kaip svarbu ir gera yra būti ir dalintis gyvenimu su jomis, būti kartu, matyti, kaip jos auga, padėti joms augti. Ir tuo pačiu kaip liūdna, kad nuovargis, buitis, visas gyvenimas ant pečių, daugybė savų norų, kuriems vis pritrūksta laiko, problemos, nerimai - visa tai važiuoja diena iš dienos greta vaikų auginimo, i