- Aš nenoriu važiuoti į darželį, aš visai nenoriu važiuoti į darželį - liūdėjo Ūla po ilgesnio neėjimo į dražely mano glėbyje dar iš vakaro. Nepaleisdama manęs, įgriuvusi, neatsiplėšdama nei dantų valyti, nei rengtis pižamos ir eiti miegoti. Atrodo užstrigo kuriam laikui, ir kartojo, kartojo, graudinosi, verkė ir verkė. Galiausiai kažkaip nuėjus miegoti, su daug daug pykčio ir pasipriešinimo, ir vėl ašarų bei magnetinio glėbio, sumigus vaikams likau su tuo "nenoriu". Sunkumas nusileido ant krūtinės, ten kur galvą prieš tai dėjo Ūla ir pajutau nerimą - šakės bus rytoj, galvojau. O begalvodama prikūriau scenarijų dienai į priekį: kaip ryte Ūla nesikels, kiek verks ir pyks, kaip bus neįmanoma jos suruošti, kaip stipriai vėluosime, kad prašys pieno ir nesitrauks nuo krūties, kad stabdys kiekvienam žingsnyje - dantų valyme, rengimesi, saugos diržų prisisegime, išlipime iš auto, nusirengime rūbinėlėje ir galiausiai likime daržely. Jog reiks ją nuplėšinėti ir rodos perplėšta širdimi tada bandyti gyventi gyvenimą.
Rytas, vienok, buvo kaip niekad paprastas. Atsikėlė, čiaukšėdama, kad važiuos į darželį sukirto vitaminus, be jokio pasipriešinimo leido išvalyti dantis, apsirengė, truputį atsigėrė pieno ir davusi bučkį man išvažiavo su tėčiu ir sese.
Darželyje vyras sakė, jog laiminga nukeliavo pas auklėtoją ir tiek.
Stipriai liūdėdama ji pilnai išbuvo savo patyrimą, gavusi palaikymo išliūdėjo ir paliko tuos jausmus sau už nugaros - vakar dienoje. Tik ne aš - aš, pasirodo, likau toje situacijoje, nors ji jau ir pajudėjo į priekį.
Ar jums taip būna? Užsilikti, kai vaiko istorija vis dar lieka jūsų dabartimi?
**