Nors ir labai norėtųsi kartais priešingai – tėvystėje nėra vieno teisingo atsakymo į kylančius klausimus – viskas priklauso nuo daugybės faktorių. O kad tą iliustruočiau, papasakosiu vieną istoriją. Tai mūsų šeimos istorija apie miegą.
Vasarą, kai vaikų darželis nedirbo, mes daug laiko leidome kartu, ir kažkuriuo metu jaučiausi net prievolėje tiek daug laiko leisti su vaikais, aš pamenu nervinausi dėl kontakto miego metu. Didžioji matavosi lovą vaikų (kol kas žaidimų) kambaryje, vis pabandydama ten pamiegoti ir vis sugrįždama pas mus. O mūsų miegojimo erdvė yra 180+90 cm – didžiulė dvigulė ir greta viengulė lova, kurioje miegame keturiese: vyras, mažoji, aš ir didžioji dukra. Kartais miega kartu ir katinas. Kalbant apie vaikų miegą drauge su tėvais, niekada nejutau būtinybės išskubinti vaikų išsikraustyti į savas lovas ar savus kambarius. Viena – žinios apie kontakto ir artumo poreikį, kita – žinios apie prieraišumą ir savalaikį savarankiškumą, trečia – savo pačios vaikų matymas ir pažinimas, o ketvirta – jog miegas visiems viename kambaryje niekada nebuvo problema nei man, nei vyrui.
Iki šios vasaros, kol vienu metu pajutau, kad to artumo jau darosi per daug – MAN per daug. Ir nespėjau nieko su tuo dar daug nuveikti, tik išpuošti vaikų kambario sieną, kurioje stovi jų dviaukštė lova, lipdukais, kad padėtume tą erdvę kurti jaukesnę, kviečiančią.
O tada vaikai išėjo į darželį. Išėjo į naują darželį, lankyti jį pradėjo noriai ir intensyviai, aš pradėjau beveik normaliu tempu dirbti (t.y. kaip ir dauguma žmonių, tiesiog dieną dirbti, tik kurį laiką tai buvo utopija mūsų gyvenime, nes tai didžioji buvo maža, tai gimė mažoji, tai bandėm darželį, kurį vaikai lankė tik iki pietų miego). Ir grįždavome vakarais namo vieni kitų pasiilgę. Vaikai pilni įspūdžių, mes pilni įspūdžių, o per vakarus, vaikams išžaidžiant ar išreiškiant susikaupusias emocijas, išsikonkuruojant tarpusavyje, per vakarienes, indus, skalbinius, apsitvarkymą, pasiruošimą kitai dienai ir taip toliau – to laiko išsibūti kartu pakankamai, man buvo ir yra šiek tiek per maža (nors vaikų emocijų kartais ir tikrai per daug). Vakarais pastebėjau, jog užmigdžiusi vaikus, kartais dar noriu tiesiog greta pagulėti ir pabūti jų apsupty. Pajausti jų šiltus delniukus ir padukus. Šito seniai jau nebuvo vasarą, kai norėdavosi rautis iš lovos ir nusimesti tą vaikais aplipusią mamos odą, patirti save kaip atskirą, moterį, žmogų, ne tik kaip mamą. Ir dabar, rugsėjui įsibėgėjus, įvairias savo puses pamaitinus, į naujas rutinas visiems šiek tiek įsivažiavus ir ieškant būdų kaip jose būti patogiau, tinkamiau ir arčiau vieniems kitų, šiame kontekste, tas miegas kartu tapo toks saldus! Vakarais aš net laukiu, kol atsigulsiu ir jas priglausiu. Lėtai aptarsime lovoje dieną, galėsiu pajausti pulsą, kaip jos. Galėsiu sureaguoti į prašymą apsikabinti po baisaus sapno. Užkloti. Ar tiesiog kartais susiliesti pėdomis. Tas laikas greta, per naktį užpildo kažkokį trūkumą, kuris randasi dienos metu. Kur ir smagu nesimatyti, ir ilgu nesimatyti. Ir tokiu būdu tas artumas šiuo metu manęs nebekankina ir nebeerzina. O vaikai, kaip tyčia, po daugiau įspūdžių ar nutikimų per dieną, prisiridena arčiau. Ir tai man yra dovana – ši galimybė būti arti vieniems kitų. Tol kol reikia, tol kol norisi. Panašu buvo, kai gimė mažoji – nors daug aplinkinių rekomendavo, o kai kurie netgi primygtinai spaudė, dar besilaukiant antrosios dukros, pirmąją skubėti kraustyti į savo lovą, į kitą kambarį, mes likome miegoti visi kartu, ir iki šiol manau, kad tai buvo vienas didžiausių adaptacijos palengvinimų mūsų šeimoje, mūsų vaikui ir mums, tuo konkrečiu metu.
Saugumas yra įkūnytas patyrimas – tai reiškia, jog mes jį patiriame, patiriame savo kūnu. Mes galime daugybė dalykų suprasti, žinoti ir vis tiek daug ko stigti. O kartais galime tiesiog patirti. Kūnų artumas man yra tiesus kelias į saugumą. Kartais net naktį, vidury klampaus sapno ištiesus rankutę ir palietus šiltą artimą – to gana.
Moralo nebus – nors kaip psichologė ir knygų apie motinystę ir tėvystę autorė dažnai susiduriu su lūkesčiu, tą moralą, lyg kokį išrišimą tučtuojau suteikti – šiuo tekstu nenoriu nei pasakyti, kad reikia miegoti kartu, nei kad nereikia. Nes man rodos būtent taip ir atsiskleidžia, kaip esant skirtingoms aplinkybėms gali iškilti skirtingi, tiek mūsų pačių, tiek ir mūsų vaikų poreikiai. Ir tai yra svarbu – atsižvelgti į tai, kaip yra šiandien, šiuo metu mūsų šeimai šioje situacijoje, šiose aplinkybėse, o ne apskritai ieškoti objektyviai teisingų atsakymų ir sprendimų.
Nes tokių nėra. Bandykite ir matuokitės 😊
**
Comments