top of page

Miego įpročių laikinumas


Kadangi vėl girdžiu itin daug visokių žodžių junginių (pvz.: blogi miego įpročiai, žalingas migdymo būdas ir t.t.), nuo kurių mane ištinka akies tikas (susirašėm su @vytene apie tai kaip tik 😉) pasisakysiu šiek tiek apie vaikų miegą.


Mano vyresnėlė - itin jautri, kūrybiška, empatiška ir labai turtingo vidinio pasaulio mergaitė. Visa tai yra labai gražu, bet auginti tokį vaiką yra nepaprasta.

Čia reikėjo ir reikia extra erdvės įspūdžių suvirškinimui ir emocijų su(si)balansavimui. Skirtingais etapais tai vykdavo skirtingais būdais, čia nesiplėsiu, bet kur lenkiu, jog jautrumas labai atsispindėjo jos miege nuo pat gimimo.


Pietų miegai visad buvo trumpi, nuolat kontakte, su daug pagalbos užmiegant, artumo, žindymo, nes visi tie dienos dirgikliai pavargus tiesiog įaudrindavo ir kilnodavo stogą. O ir naktimis - busdavo, verkdavo, žįsdavo ir nei per centimetrą nesitraukdavo. Jusdavo kiekvieną mano apsivertimą.


Laimei, man visas tas artumo ir pagalbos miegoti siekis atrodė absoliučiai normalus ir suprantamas. Nesiekiau jos "atpratinti" nuo savęs ar "pripratinti" (labai nemėgstu šio žodžio) miegoti vieną pačią. Abejoju net ar būtų išėję, o jei ir būtų, tokia kaina man atrodo per didelė. Anyway, ne visada tas buvo lengva, o ypač besilaukiant antrosios ir jai gimus.


Bet vėlgi, laimei, jog vaikai iki paauglystės nemiega su krūtimi burnoje ar neužmiega supami. 😅 Kažkur nuo trejų metų ji pradėjo tiesiog išmiegoti naktį, o arsisakiusi pietų miego paprasčiau užmigdavo vakarais. Su laiku natūraliai radosi ir įvairesnių migdymo būdų - ir su pasaka ir tiesiog pagulint tamsoje. Ir su tėčiu, nebetik su manim.


Ir va, jai gegužę bus penkeri, ji vis dažniau, man migdant Ūlą, ji tiesiog atsigula į savo lovą (mes visi keturi miegame viename kambaryje), užsikloja, užsimerkia ir... užmiega. Tiesiog. O kartais nepavyksta užmigti, tai tiesiog ramiai paguli, o aš užmigdžiusi Ūlą ją apkabinu ir užmiega tada. Ir kaip faina tą stebėti, kad nėra jokio priešinimosi miegui ar baimių, susijusių su miegu. Ji turi gražų santykį su poilsiu ir žavu stebėti, kaip ji šelmiškai ir su pasidžiavimu sako: "mama, aš šianant pati užsimigdysiu!", nors niekas šeimoje to "užsimigdymo pačiam" nei skatina nei išvis apie tai kalba.


Bet savarankiškumo, saviveiksmingumo daigas yra kiekviename vaike! Jie patys to siekia ir jų savarankiškumas natūraliai gali skleistis, kai jie jaučiasi saugūs ir palaikomi. Kai nejaučia spaudimo ar lūkesčių sau užaugti greičiau, nei gali, ar tapti kažkokiais, kam dar ne laikas.


Taigi, žinokit o mažąją Ūlą, nors jai jau dveji, vis dar dažniausiai migdau nakčiai nešioklėje, žindydama ir sūpuodama ant kamuolio. Kodėl? Nes taip paprasčiausia, greičiausia ir fainiausia mums šiuo metu! Ūla užmiega žaibiškai, per max 5 minutes. Ir anaiptol tai nei joks ne blogas įprotis. Įpročiai keičiasi. O vaikai ieško artumo įvairiausiais ir skirtingiausiais būdais, kurie kinta jiems augant. Esu tikra, kad po kokio pusmečio visa tai atrodys ir vėl kitaip. Man tai atrodo, kad tegu įpročiai reaguoti, atliepti ir nesiparinti dėl "pripratinimų" tik gyvuoja.

O mažieji žmonės tegu auga jausdami mūsų artumą. Ryšyje!


**




コメント


bottom of page