Mano Ugnė visada buvo miegotoja greta manęs. Na ok ok, ne visada, dalį pirmojo mėnesio po gimimo ji sau parpdavo po 3 valandas. Atsimenu, nes tuomet su vyru peržiūrėjom James'o Bondo kolekciją. Na matyt to reikėjo mums šiek tiek atsigauti ir pasikrauti, nes Ugnė gana greit sumetė, kad daug fainiau yra miegoti su mamos kompanija. Naktimis ji miegojo kaip ir dauguma - su prabudimais pieno, kartais rečiau, kartais dažniau. Aišku pradžioje tai atrodė kaip košmaras, vėliau, įgavus stažo, pagalbos ir įgūdžių pailsėti - atrodo normali mamystė, tačiau kas mane tada, mėnesio laiko mamą, gerokai išmušė iš vėžių buvo tai, kad JI PIETŲ MIEGUS MIEGA TIK ŠALIA MANĘS. Viskas, mano laiko sau, išsidrėbus, žiūrint filmą, einant į dušą, valgant ar gaminant valgyt, tvarkantis, kalbant telefonu, skaitant, rašant, piešiant - NEBĖRA. Man šokas buvo suprasti, kad štai, mudvi dabar susiglaudusios visą parą, o tai kur aš, kaip gi aš? Užtruko tai priimti, dabar jau žinau, kad taip miega daugybė mažylių. Tuomet tai atrodė tragedija. Skundžiausi nugulėtais šonais, skaudančia nugara ir grėsme mano savasčiai. Kol kažkaip nurimau ir vieną kartą atsitempiau į lovą knygą (nesuprantu, kaip anksčiau apie tai nepagalvojau). Ir tada aš pradėjau ilsėtis drauge su Ugne - skaityti arba miegoti kartu. Supratau, jog tai bent artimiausiu metu nepasikeis, ir nustojo nerimo muselė blaškytis mano galvoje ir drumzti ramybę. Tais metais perskaičiau daugiausia knygų negu kadanors. Tai buvo nuostabus laikas. Kaip gerai, kad tada tiek skaičiau - dabar galiu rašyti apie tai strapsnius. Dabar užbaigti vieną knygą yra problema.
Aišku vistiek galvojau, kad mano Ugnė miega gana prastai, labiausiai dėl vakarų, kad net ir užmigus, labai tuomet varginantis dalykas būdavo gulėjimas su ja užmigusia nakčiai po valandą, kartais dvi, nes vos bandydavau pasprukt, ji iškart busdavo. Vėlgi, gana greit atradau, kad gulint šalia Ugnės tamsoje, man visai neblogai rašosi, tuomet net ir tas laikas tapo fainas! Kažkuriuo metu ištiko toks dalykas, kad ji nustojo užmigti gulėdama. Į pagalbą atėjo vyras su nešiokle arba gimnastikos kamuolys. Labiausiai suveikdavo dainavimas lopšinės + supimas ant kamuolio + žindymas. Jaučiausi kaip žmogus orkestras. Kartais užmigdymas trukdavo laabai ilgai. Per tą laiką su nostalgija prisimindavau tą tokį lengvą, o kadaise kitaip atrodžiusį laiką, kai atsigulam, ji žinda žinda ir užmiega. Taigi, tas kamuolys su mumis visai įsigyveno. Kas vadina 4 mėn ir 8-10 mėn miego regresijomis, pas mus tai buvo viena ilga beveik metus trukusi tūpčiojimo ant kamuolio treniruotė. Ir nors protu supratau, kad viskas kažkaip natūraliai pasikeis, Ugnei augant vis įtartinai pažvelgdavau į tą kamuolį, ar jis tikrai nesiruošia su mumis gyventi amžinai. Vis kartkartėmis pamėgindavau ją užmigdyti kaip senais laikais, atsigulus. Bet matydama, kad tai nevyksta, atsižvelgdavau į tai, kas tuo metu suveikia. Ir ką jūs manot, vieną dieną, kažkur tikrai virš metų, gal koks metai ir pora mėn, visai netikėtai, ji užmigo tiesiog žįsdama su manimi sėdėdama ant sofos. Kitą vakarą tai vėl pasikartojo. Ir vėl, vėl, ir supratau, jog tas natūralus lūžis tiesiog ėmė ir įvyko, taip paprastai. Ne tik, kad ji paprastai mums su vyru besikalbant užsnųsta mano glėbyje, bet, su laiku tapo įmanoma ją tiesiog nunešti ir paguldyti į lovą. Ir ji miega! Ir man nereikia viso vakaro pragulėti kartu. Ok, kartais tenka, kartais ir to kamuolio prireikia, bet koks 80 proc. vakarų yra visiškai paprasti. Ir nuostabiausia, kad tai įvyko visiškai lengvai ir jos inicijuotai. Suprantu, kad taip įvyko todėl, kad mes nebandėm jos kažkaip treniruoti, bandyti pakeisti ar perlaužti. Ir iš to, kad darėm tai, ko tuo metu reikėjo jai, užpildant ją kontaktu ir artumu visą parą, net ilsintis pietų miegui, mes ją užpildėme ir saugumu. Kuris leido truputuką atsiskirti, pasiekus tam tikrą naują raidos etapą.
Manau prie to saugumo prisidėjo ir tai, jog visai puikiai pavyko prisiderinti prie jos poreikių ir atrasti prasmės ir malonumų tame ir sau. Nes taip, mažam žmogui reikia artumo, bet ramus artumas ir nerimastingas artumas, kai stengiamasi žūt būt iš to pasitraukti, kelia visai skirtingus jausmus. Tai va, esu labai laiminga kad tiesiog išlaukiau. Ir tikiu, jog tokia panaši istorija gali atsikartoti ne tik miego, bet ir visų kitų ateities atsiskyrimų istorijose.
Siunčiu apkabinimą visoms ir visiems, kurie šiuo metu esate tame etape, kai sunku, neišeina to priimti, neišeina susitaikyti, kamuoja nerimas ar nuovargis. Tai praeis, tai pasikeis. Labiausiai linkiu atrasti būdą, kaip, ne savo vaiko saugumo sąskaita pasirūpinti savimi ir savo poreikiais. Tada, tikėtina, bus lengviau išlaukti ir nebandyti taisyti vaiko. O jums bent kažkiek pasimėgauti, kad ir tuo amžinu gulėjimu ant šono, ir nurimti.
**