"Man vis dar liūdna, nes tu mane įskaudinai ir aš visai neturiu noro tau padėti"
"Aš labai pykstu ir pyktis dar bus manyje visą naktį, nu ne, gal kokią pusę nakties. Ir aš nenoriu savo pykčiu nuskriausti tėčio!"
"Man labai patinka, kad šitoj pasakoj yra tiek daug meilės. Beveik tiek, kiek vakar vakare jutau tėčiui".
"Noriu, kad tu žinotum, kad aš tave labai labai myliu, net stipriau nei myliu Vincą, net stipriau nei Elza myli Aną".
"Man labai gera su tavimi ir aš nenoriu, kad tu rytoj ir vėl eitum į darbą, man bus labai labai liūdna"
"Mano liūdesys norėjo, kad tu ateitum ir būtum kartu, o mano pyktis norėjo, kad tu išeitum. O aš norėjau, kad būtum kartu, bet labai labai švelniai ir draugiškai"
"Tu mane gąsdini ir aš nenoriu su tavimi būti"
**
"Random" frazės iš šios savaitės, kurias ryškiau prisiminiau tariant vyresnėlę Ugnę. Popiet grįžau po trijų dienų mirkimo geštalto psichoterapijos studijose. Ir suprantu, kad viskas, ko mokausi ten yra štai čia, man prieš nosį:
*tiesiogiai išsakant tam žmogui, kam skirta
*tiesiai, ne per aplinkui
*asmeniškai - apie save santykyje su kitu
*jaučiant savo jausmus, poreikius, ribas ir juos tiesiai šviesiai komunikuojant.
*ir tai darant konstruktyviai, nesmurtiškai.
Aišku, jog ne visada. Toli gražu dar ne visada. Dažniausiai namie, man esant greta. Ir vistiek - jai penkeri. 5 metai, 3 mėnesiai ir iš jos dauguma suaugusiųjų galėtume emocinio raštingumo pasimokyti. Įskaitant ir mane.
**
nuotrauka Indrės Ulozaitės