top of page

Apie princeses ir subines


Mano vaikai vakare, kaip jau kurį laiką, pradėjo rodyti "subinių vaidinimą" - šėlti, šokinėti, rėkti "aš subinė aš subinė aš siaubinga subinė, kaku kaku pirst pirst", burnomis persdamos, lakstydamos susiėmusios už užpakalių, belekokiu greičiu ir intensyvumu. Viskam vadovavo vyresnioji, mažoji kartojo, bet su ne ką mažesniu entuziazmu. Praėjus kokiom 5-10 min po pirmojo veiksmo ir vaikams padarius mini pertraukėlę atsikvėpti, močiutė paprašė:

- o dabar parodykite ką nors gražaus.


Tai taip mums įprasta! Siekti grožio, gėrio. Mes taip norim būti tie kažkokie - gražūs, geri, faini - šviesūs, kad ir ką tai šviesai patys priskirtume - tokie, ak, na tiesiog kitokie nei kartais esam. Ir taip nenorim susidurti su viskuo, kas priešinga. O mes juk esam ir šviesūs, gražūs, geri, draugiški, atjautūs, ir pikti, tingūs, nepatenkinti kažkuo, nusivylę, nemokantys išreikšti savęs, kaip norėtume, neprisiimantys atsakomybės, kišantys galvą į smėlį. Mes ir tos gražios princesės ilgais plaukais ir suknelėmis, ir tos va siaubingos subinės, bezdančios ir kakojančios subinės. Tik pastarojo apie save tikrai nenorėtume priimti.


Todėl ir norisi stabdyti vaikus, kai jie žaidžia subinių žaidimus, kai žaidžia karą, kai pyksta ir nori išvaryti, kai sako blogus dalykus - mes jų girdėti nenorime ir norime vis pataisyti - kad dinozaurai ne peštųsi, o draugautų, kad piešiniuose būtų gėlės, o ne kakalai ir kad mūsų gyvenimuose vyktų nuolatinis progresas, sąmoningumas, o ne kartais apimantis klampus tūnojimas, lėtas visa ko virškinimas ar vengimas.


Man rodos be galo sveika štai šitaip, kaip vaikai, turėti galimybę tapatintis ir su vienais, ir su visiškai priešingais savęs aspektais ir per tai patirti, pažinti ir priimti save visokį - įvairų ir laisvenį nuo visų "reikia", "turėtų".


Ir ne, tai nereiškia, jog dabar subinių žaidimą reikia žaisti ir visur ir visada - neštis į darželius, rodyti visiems, neatsižvelgiant jog jiems galbūt nepatogu. Ne - atskirkime, kur svarbu ir kartais būtina prisitaikyti, kur mūsų norai ir poreikiai susiduria su kitų ir gali nesutapti. Kad yra taisyklių, kurios gali apriboti mūsų absoliučiai laisvą autentiškumą. Jog kiekvieno iš mūsų susidūrimas su aplinka kartais būna švelnus, o kartais aštrus. Mums nereikia visuomet perkeisti aplinkos, kad joje galėtume atsiskleisti. Bet svarbu kurti ir sau, ir vaikams erdvių, kuriose galėtume tiesiog būti visokie. Erdvių, kur savo įvairumą patirti būtų saugu. Net ir kartais būnant tiesiog paprasčiausia subine.


**


Comments


bottom of page