Pastatuoju metu mane vis stingdo ir gąsdina mintis, susijusi su nuolatiniu ir neišvengiamu manęs reikėjimu. Kad esu labai reikalinga ir joks prasmingas, poilsio, kūrybos ar draugysčių laikas, skirtas sau, negali sumažinti nuovargio, einančio drauge. Kad tas reikėjimas atsiveja su banga, nuplaudamas bet kokį prieš tai buvusį patyrimą. Jog po bet kokio atsitraukimo, seka milžiniškas prisisunkimas, kuris išvargina ir akimirksniu nušluoja viską, ką bandžiau "pailsėti".
Net ir po įdomios ir įspūdžių kupinos dienos be vaikų, grįžus namo joms manęs reikės.
Po darbo dienos, o jų neturiu daug, kai grįžtu pavargusi ir labai norėčiau tiesiog nebebendrauti - jos bus manęs pasiilgusios ir norės bendrauti. Žaisti. Reikalaus, prašys, suksis aplink mane ir rodos įsirangys į mano vidų, per pirmas 15 minučių išstumdamos lauk mano pačios tapatumą. Atskirumą. Savitumą.
Po filmo su vyru
Po pietų su drauge
Po sporto
Po masažo
Po susitikimų su kitais draugais su vaikais
Po darželio
Po pasivaikščiojimo
Po laiko su tėčiu
Močiute
Su manim -
Jom reikia manęs.
Jos kibsis į mane nepasidalindamos, temps, ne tik kelnes bet ir sielą į skirtingas puses, bandydamos per trumpą laiką parodyti visą savo emocinį, per dieną užgyventą turinį.
Ir jis man rūpi. Aš noriu ir man svarbu pamatyti, ką jos rodo.
Drauge mane gąsdina mintis, kad negaliu valdyti to, dozuoti, atsisakyti. Kaip koks garsiai rėkiantis telikas, kuris transliuoja programą NUO-LA-TOS. Trumpam nutyla naktį, tuomet galima išgirsti savo mintis. Net pasidaro truputį ilgu ir jaučiu jog norisi apie jas pasikalbėti. Iki pirmo mažosios prabudimo.
Aš jaučiuosi maža prieš tą nuolatos į ausį transliuojantį teliką.
Būdama didelė ir tokia joms reikalinga, paradoksaliai jaučiuosi maža. Jog negaliu bent kažkiek to valdyti, stabdyti. Jog tai nuo manęs nepriklauso.
Ir geras, kad visa tai taip ryšku, nors ir žinau, jog čia tik etapas. Jog tas manęs reikėjimas keisis, mažės, telikas tils. O kažkada to labai trūks.
Ir tada vėl jausiuosi maža, ir vėl negalėdama to reguliuoti - įsijungti, kai pasidarys ilgu to, jog būčiau ir vėl reikalinga.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos