top of page

Mama, kurios nėra


Kurį laiką mane vis kiaurai persmelkia būsena, nuo kurios jau ir pavargau. Ji atslenka, užtvindo, kartais pasitraukia. Dažnai jaučiuosi, kaip daiktas. Kaip objektas, kuris - net ne kuri, o kuris, kaip angliškas "it" - nekatroji nuosaka, - tiesiog yra tam, kad būtų dėl kitų, bet labai mažai yra dėl savęs. Ir tai rašant iškart kyla daugybė tam prieštaraujančių minčių - juk kuriu, rašau, mokausi, užsiimu prasminga veikla... ir tas yra tiesa. Bet man atrodo, kad įvairiais sluoksniais iš manęs trykštanti kūryba kartais ir yra būdas išreikšti ir įtvirti save. Save kaip apčiuopiamą, gyvą, sultingą. Save kaip aiškią ir atskirą. Save kaip galinčią. Save, kuri yra girdima ir matoma.


Ir tai vistiek yra kiek kitaip, nei būti pamatyta žmogaus ar žmonių esančių šalia. Tai yra kitaip, nei jaustis matoma, žiūrint kitam žmogui į akis. Apsikabinant. Verkiant. Pykstant. Jaustis matoma ir priimama, būtent taip, kaip tuo metu esu.


Tokie patyrimai nėra nuolatiniai, jie veikiau kaip tik reti, labai intymūs, gilūs momentai. Kurie gydo ir kurie palieka pėdsaką viduje visam laikui. Ir tos patirtys nėra vien malonios, jos ir naujos ir baugios, nes jei nebėgu nuo to susitikimo, nuo to, ko taip trokštu - būti pamatyta, jei matau ir būnu matoma, tos akimirkos tampa ilgos ir tąsios, jos prisisunkia ir paliečia, atrodo kiekvieną, nemamatytą sielos kertelę, po truputį paliesdamos, ir jei reikia, jei noriu, jei leidžiu, šildydamos. Ir tai keičia. Tai keičia kažką, kas esu, kas buvau ir netgi tai, kaip būsiu.


Vienas iš esminių geštaltinės psichoterapijos bruožų, skiriančių ją iš kitų, ir būtent tai, kas gydo santykyje yra dialogiškumas. Vienas iš jo aspektų yra aš-tu santykis, kurį kuria terapeutas su klientu. Tai skamba savaime suprantamai, bet iš tiesų taip nėra. Aš-tu santykį mes kuriame ne taip ir dažnai, dažniausiai bendraujame daiktiškai: aš-tai. Kai kitą traktuojam ne kaip individualų, o kaip tai, apie ką mes jau žinom, numanom, nesikreipiam tiesiai, reikalaujam, preziumuojam, projektuojam. Per visa tai mes nematom to tikro žmogaus priešais mus. Nematome to, kas jis ir kaip jis šiuo metu yra. Ir tai yra sudėtinga, nes tam, kad matyti, iš tiesų matyti kitą, tiesiog privalu matyti ir jausti save. Įdomu, kad visai nereikia jaustis panašiai ar taip pat, nereikia prisitaikyti. Ne, kad pamatyti kitą tereikia būti tuo, kas esi ir taip sutikti kitą, kuris, matyt yra kažkaip unikaliai ir savaip.


Neįmanoma pamatyti kito žmogaus, kai matai tik save. Bet neįmanoma ir tada, kai savęs nematai. Kad būti aš-tu santykyje, kad patirti pamatymą ir pamatyti kitą - reikia atsiskirti. Nes būnant tame pačiame patyrime, mes tiesiog negalime atpažinti kito. Pavyzdžui, kai pasineriame į vonią, kur vanduo mūsų kūno temperatūros yra absoliučiai kitoks patyrimas, nei į šaltą ar karštą. Būtent per tą skirtingumą vandens temperatūros, patiriame savo kūno ribas ir savęs pojūtį. Ir per tai atpažįstame to vandens ypatingumą - karštį ar šaltį. Tas gebėjimas būnant su kitu stebėti save, tai įgūdis, kurį praktikuojame nuolatos psichoterapijos studijų metu.


Nors būti pamatytu skamba kaip tarsi patyrimas, kurį "gauni" yra ne visai taip. Tai patyrimas, kurį kuri. Jei kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje tai išties labiau vienkryptis veiksmas, kur vaiko patyrimas priklauso nuo suaugusiojo veiksmų, suaugusiojo žmogaus amžiuje mes tą patyrimą kuriame. Mes ir patys darome veiksmus arba jų nedarome, kad būtume pamatyti, ir kaip pamatyti. Jei vis rodome savo kažkokią pusę, save pristatome vienokius, tuomet mūsų visi kiti aspektai gali būti tik numanomi. Pamatyti tai, kas nerodoma, - neįmanoma, kad ir kaip norėtųsi. Ir kartais mes išties to trokštame ir dabar, vis dar kaip kūdikiai, kad mus ir mūsų poreikius pamatytų, nuspėtų ir atlieptų iš karto, kad mus suprastų, mums nieko nepasakius.


O pasirodyti, atsiskleisti, kartais irgi yra labai sudėtinga. Esant tam tikroms sąlygoms tai gali vykti sklandžiai ir natūraliai, o bet iš tiesų save parodyti, - pripažinti savo jausmus ir poreikius, atpažinti kito žmogaus daroma poveikį ir apie tai prabilti, gali būti sunku it gimdant, - per didžiulius skausmus, centimetras po centimetro, plešiant visą kūną ir būnant be galo pažeidžiamu priešais kitą ar kitus. Ir naujai su savimi pačiu.


Bet tas patyrimas - pamatyti, pasirodyti ir būti pamatytu - yra keičiantis. Jis leidžia prisiliesti prie savęs kažkaip esminiai. Ir kiekvienas toks patyrimas daro poveikį. Kelia ilgesį ir norą daugiau. Ir skaudžiausiai jį jaučiu mamystėje, kur to objekto jausmo yra tiek daug. Kur aš esu tam, iš tiesų dar labai dažnai esu tam, kad padėti savo mažiems žmonėms atpažinti ir patenkinti jų poreikius. Įsiterpti į konfliktus. Padėti valdyti emocijas. Sugerti kažkurias emocijas. Sustabdyti, kai pavojinga. Pasirūpinti jomis. Ir tas taip dažnai kertasi su tuo, ko noriu aš. Kaip aš jaučiuosi. Kiek turiu jėgų, energijos, ūpo. Taip dažnai neturiu. O kartais noriu tiesiog atsiriboti nuo viso to atrodo persisunkusio it šlapia, sunki milžiniška kempinė patyrimo, jog esu mama, kurios nėra. Kurios, kaip atskiro žmogaus čia nėra.


Nes noriu būti. Noriu būti ir aš, daug daugiau būti su savimi, prie savęs, vardan savęs. Ne tik šiaip - studijose, kūryboje, profesiniam kely ar laisvalaikiu. Ne, aš noriu būti dėl savęs ir su savim būtent - tuose klampiuose, karštuose kasdienybės momentuose, kur, šaukiant vaikams, joms reikalaujant, prieštaraujant ir man drauge jaučiant, kokia esu pavargusi, aš neišnykčiau.


**



Comentarios


bottom of page