Tinklaraštis

Šiandien visą dieną mirkau psichoterapijos studijose. Mirksiu dar dvi dienas. (O tada dar biškį pamirksiu kaltėje, kad vaikams manęs trūko, o ir man jų.) Šiandiena buvo dosni ir pilna. Iš šiandien išsinešu laisvės ir tėkmės pojūtį, kuris aplankė, kažką atskleidus. Pabandžius, paklausus, atsakius. Kai kažką sulaikau - jaučiu įtampą. Aš labai intensyviai jaučiu jausmus ir pojūčius savo kūne, tai toji įtampa man gerai pažįstama, stipri ir nemaloni. Vos sulaikau kažkokį poreikį a

Dar viena mintis, ką psichoterapijos studijose išgirdau prieš kelis mėnesius ir vis dar nešiojuosi lyg naują savo pačios kūdikį - šiek tiek nustebusi, besipratindama ir vis sureikšmindama šią informaciją - jog dabartis trunka 3 sekundes. Na tas "dabar" momentas, moksliškai paskaičiuota, tėra tiek - vienas, du, trys. Viskas. O tada naujas dabar, kuris gali būti šiek tiek kitoks nei buvęs dabar. O, ir vėl naujas dabar. Ir vėl. Gyvenimas - didžiulė grandinė dabarties momentų, ke

Prieš beveik mėnesį psichoterapijos studijose mokytoja pasidalino savo mokytojo mintimi. Bandau cituoti: "Kai esi Čikagoje, gali paskambinti tik iš Čikagos". Širdis pradėjo tuksėti, įkvėpiau, iškvėpiau, įkvėpiau. Užsirašiau: "Kai esi Čikagoje, gali paskambint tik iš Čikagos". Atsidusau. Šitas sakinys yra galingas, nes jis talpina visą galimą ar įmanomą teoriją apie jausmus. Konsultuojant labai dažnai išgirstu žmones savo jausmais abejojant - jaučiuosi pikta, bet juk neturėčia