Prieš beveik mėnesį psichoterapijos studijose mokytoja pasidalino savo mokytojo mintimi. Bandau cituoti: "Kai esi Čikagoje, gali paskambinti tik iš Čikagos".
Širdis pradėjo tuksėti, įkvėpiau, iškvėpiau, įkvėpiau.
Užsirašiau: "Kai esi Čikagoje, gali paskambint tik iš Čikagos".
Atsidusau.
Šitas sakinys yra galingas, nes jis talpina visą galimą ar įmanomą teoriją apie jausmus.
Konsultuojant labai dažnai išgirstu žmones savo jausmais abejojant - jaučiuosi pikta, bet juk neturėčiau. Man skaudu, bet aš nežinau kaip turėčiau jaustis. Bandant nejausti tai, ko jaučia, pakeisti jausmus kitais. Arba klausiant kaip gi jaustis reikėtų.
Savo kabinete dažnai sutinku gėdą, baimę dėl savo jausmų ir nuolatiniu noru juos taisyti.
Ir aš būna, jog nesuprantu, kaip jaučiuosi. Arba labai norėčiau jaustis ar reaguoti kažkaip kitaip. Bet negaliu. Nes jaučiuosi, kaip jaučiuosi, patiriu tai, ką patiriu ir tai yra tikra. Tai yra tikra man, net jei kažkam tai atrodo nesąmonė. Net jei kažką tai pykdo ar priešinasi.
Mano jausmai yra mano Čikaga, ir būdama joje iš jos ir skambinu. Kad ir kaip norėčiau ar "turėčiau", niekaip nepaskambinsiu iš Kalifornijos.
Bet būdami skirtinguose miestuose mes galime susiskambinti, pasikalbėti ir išgirsti vienas kitą. Mūsų Čikagos gali susitikti. Mes galime susitikti vienas su kitu, ryšyje.
**
o čia mudvi su Ugne, prieš daugiau nei metus, akivaizdžiai skirtingose Čikagose.