Šiandien visą dieną mirkau psichoterapijos studijose. Mirksiu dar dvi dienas. (O tada dar biškį pamirksiu kaltėje, kad vaikams manęs trūko, o ir man jų.)
Šiandiena buvo dosni ir pilna. Iš šiandien išsinešu laisvės ir tėkmės pojūtį, kuris aplankė, kažką atskleidus. Pabandžius, paklausus, atsakius.
Kai kažką sulaikau - jaučiu įtampą. Aš labai intensyviai jaučiu jausmus ir pojūčius savo kūne, tai toji įtampa man gerai pažįstama, stipri ir nemaloni. Vos sulaikau kažkokį poreikį ar jausmą - pokšt ir užstringu.
O kaskart kai pasirenku susitikti, net nebūtinai atliepti tą poreikį ar išreikšti jausmą, bet bent jau atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta ir ką sulaikau - tada susitinku su savimi ištikrųjų. Tada viduje atsilaisvina ir pradeda tėkėti.
Bėda, kad kartais taip sunku atpažinti, ko gi iš tiesų norisi ar reikia. Atrodo ieškau ieškau ir vistiek nerandu.
Lengviau, kai ieškau kūne, pojūčiuose, ne galvoje. Nes prigalvot aš moku mikliai. Ir kartais visai ne į temą. O kūnas, jis paprastai veda ten, kur tikra.
**