Jau kurį laiką stebiu, kaip sunku kartais būna bendrauti su Ugne. Ji labai daug išreiškia pykčio. Aš žinau, jaučiu, matau, jog pyktis - tik paviršius, jog po visu tuo, jai norisi artumo, švelnumo. O rėkdama ir pykdama, reikalaudama ji to negauna, - gauna atvirkščiai - pyktį atgal ar norą atsitraukti. Tuomet jos liūdesys ir skausmas tik gilėja. O tada pykčio dar daugėja. Užburtas ratas.
Tai iliustruoja įvairiausios situacijos, kur pavyzdžiui, man grįžus namo, nesvarbu po dviejų ar šešių valandų, ji dažniausiai būna pasislėpusi ir aš "turiu" jos ieškoti. Ir beieškant, kiekvieną kartą jai neįtinka bet koks mano mikro judesiukas. Ne taip atidariau stalčių. Nepažiūrėjau už spintos. Ūla parodė, kur ji slepiasi. O net jei ir idealiai ją randu ir pamačiusi apsidžiaugiu, pasakau, kad gera ją matyti, praėjus kelioms minutėms vistiek išsprogs ji dėl kažko, kas tąkartą netiko. O išsprogsta ji stipriai.
Viduje žinau, kad jai tiesiog reikia priėmimo, artumo ir meilės. Labai gerai tą žinau, bet tas žinojimas dažnai nepadeda. Kelis kartus sureaguoju švelniai, kantriai, pasiūlau apsikabinti ir pan., pasiūlau išreikšti pyktį kitaip ir jei ji tuo metu mane atstumia ar aprėkia, įspiria man - galiu labai greitai pratrūkti. Atrodo, jog pastangų, kad išlikti kantriai reikia tikrai daug, man tai nėra natūralu. Ir tos pastangos sudegina daug energijos, įskaitant ir kantrybę.
Kartais atrodo, kad yra kokia siena tarp jos skausmo ir manęs, per kurią mums neišeina susitikti. Man ta siena - jos pyktis. Įdomu, kas toji siena jai.
Aną savaitgalį ji sirgo, vyras dirbo ir aš buvau viena dukromis visą savaitgalį. Buvome vienos namie, be planų, be svečių, be automobilio ir be lūkesčių. Ir po truputį, po trupinėlį, kad ir susipykom porą kart, bet tikrai daugiau kartų susitaikėm. Kad ir sunkiai besijausdamos abi, o Ūla, kupina jėgų nuobodžiaudavo su mumis, besiglaustant, apsikabinant, pastebėjau, kiek ji daug prašo kartu pagulinėti, šalia prisėsti, ją apkabinti. Ir tuomet regis visa ištirpsta. Ji vis pasakojasi, dalinasi savo įspūdžiais ir mintimis, - oho kiek mes daug plepėjom tą savaitgalį. Bet geriausi ir artumo pilniausi tie momentai, kur ji prisiglusdavo ir sakydavo, kaip jai gera prie manęs prisiglausti. Jog norėtų visalaiką taip dviese būti. Jog norėtų, kad nebūtų Ūlos. Ugnė pasakojo, jog ji elgiasi leliukiškai tada, kai nori, kad ir jai duočiau gerti pieno. Jog ji vis dar norėtų gerti mano pieno. Pravirko, pasakydama, jog ji iš tiesų nenorėjo manęs uždaryti į kalėjimą, kuo grasino, jei nerodysiu daugiau filmuko. Man, pastebiu, su kiekvienu apsikabinimu ir nuoširdžiu pokalbiu - apie pieną, jausmus, Ūlą, kalėjimą, apie darželio draugus, sapnus ir svajones. Apie viską, kai kalbamės tiesiog paprastai - su kiekvienu tuo atsivėrimo, pažeidžiamumo, tikrumo momentu prisipildau vis daugiau žinojimo kaip ją atliepti, kaip reaguoti. Tikėjimo ja ir mumis ir mūsų ryšiu. Šiandien jaučiuosi, jog toji siena bent trumpam dingo. Ir nepaisant to, jog tikrai nei viena nesielgėm idealiai, - buvo visko. Bet artumo buvo daugiausia.
**
Toji siena man pažįstama. Aš irgi ją statau, kai man sunku. Pyktis, nepasitenkinimas, reikalavimas, priekaištai - ir aš taip elgiuosi, kai nepavyksta kitaip. Stebėdama, patirdama Ugnės sienos tirpimą, prisiragavau ir aš, koks saldus ir paprastas gali būti pažeidžiamumas.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos