Kaip keista, kažkada taip norėjau kurti - istorijas, idėjas ar pokyčius, o galvoje (ar širdyje?) buvo tuščia tuščia. Turėjau tam laiko ir vienintelis dalykas ko trūko, tai tų idėjų, kurių energija neštų pirmyn.
O dabar gi galva (ar širdis?) pilna idėjų, minčių, kūne spurda energija kurti. O visų tų minčių nė nespėju užrašyti. Viskas, ko trūksta, atrodo tik šiek tiek laiko ir teisingų prioritetų.
Pastebiu save kartais svajojant, kad va, bus dienų kai abi jos eis į darželį ir aš galėsiu tiesiog skirti dieną kūrybai to, kas šitaip veržiasi lauk. Rašysiu be žvilgčiojimo į laikrodį, pasinersiu į tėkmę.
Ir tada nusišypsau, nes toji tėkmė matyt ir gimsta iš viso šio intensyvaus ir gyvybės kupino chaoso, kurį man, tokiam jautriam žmogui aprėpti ir suvirškinti nėra lengva. Tad tas, kas nesuvirškinta, prašosi būti kūrybiškai išreikšta. Ir vos tas chaosas sumažės, gali būti, jog kūrybinė energija taip pat nuslūgs.
Gyventi pilnai panirus į gyvenimą su vaikais, ir kartkartėmis bandant tuos patyrimus paversti kūryba, ko gero ir yra toji tėkmė, kartais išmetanti mane į krantą, kaip kokią pasimetusią, žiopčiojančią žuvelę. Bet ir vėl labai greitai apsemia ir nuneša. O man telieka tiesiog plaukti, užuot ieškojus plaukimui tinkamo laiko.
Ačiū sau, kad kartais pavyksta.
**