Ką reiškia tėčio diena, kai neturi tėčio? Kai niekada jo ir nebuvo?
Atsimenu kelias nuotraukas, atsimenu siuntinius - su žaislais, kurių tuo metu Lietuvoje nebuvo ir su saldumynais, kurių Lietuvoje tuo metu taip pat dar nebuvo. Atsimenu vieną susitikimą, kurio metu gavau dovanų pulteliu valdomą mašiną. Tuo metu taksi kažkur važiavome - aš, mano mama ir tėtis. Aš galvojau, kad mes važiuojame į Vokietiją, ir dar daugybę metų po to sakydavau, kad esu buvusi Vokietijoje. Mes važiavome iš tikrųjų tiesiog kažkur Kaune.
Ir viskas. Tik tiek. Tėčio tema mano gyvenime kažkokia tiesiog neegzistuojanti.
Daug metų psichoterapijoje vaikščiojau aplink šią temą. Nes tėčio nebuvo, atrodo, kad nebuvo ir trūkumo - juk niekada nežinojau kitaip. Atrodo, kad nebuvo ir su tuo susijusių jausmų. Bet tėčio kambarys mano vidiniame pasaulyje yra. Tik jis tuščias. Ir vistiek tas kambarys ir jo tuštumas kažką reiškia, kažkaip mane veikia, formuoja ir kažkokius jausmus, matyt kelia.
Dabar, sukūrus savo šeimą, tas tėčio kambarys užsipildo mano vyro santykių su mūsų dukromis vaizdinių. Taip bandau pažinti tėtitišką tėvystę, kuri seniau buvo man nepažini.
Beje, mano vyras taip pat augo be tėčio. Mea abu matėme mamas, kurios ant savo pečių laikė ir nešė viską. Kad buvo sunku ir sudėtinga, bet jos kažkaip sukosi. Iš tiesų negaliu net įsivaizduoti kaip ir koks krūvis joms teko. Joms teko būti ir mamomis ir tėčiais mums.
Ir dabar abu susitikę bandome kurti kažką savo. Savitą šeimos modelį, kur kiek įmanoma bandome dalintis tėvyste ir vaikų auginimu. Kur mums svarbu būti su vaikais ir būti laimingiems kartu. Siekti savo svajonių ar jas atidėti. Pasitikėti. Kur bandome jaukintis vienas kito netobulumą, ir vis ieškoti bei glaustis prie švelnių vienas kito pusių. Tiesiog ieškoti, kaip būti vienas su kitu ir visiems kartu tuo metu yra geriausia ir labiausiai tinkama, net jei kartais tai ir kitiems, o ir patiems sau atrodo ganėtinai crazy.
Kartais būna taip gaila, jog tas tėčio kambarys mano pasaulyje tuščias. Bet džiaugiuosi, kad mano dukros, o ir jas stebėdamas vidinis mano vaikas, gali patirti santykį, kurio aš neturėjau.
Ir tą kambarį matyti pilną, spalvotą ir šviesų.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos