Kai sulėtėja kvėpavimas, vos uždėjus ranką ant bemingančios dukros nugaros
Kai įlašinus vaistų į nosį įsižiūriu į jos akis, paglostau veiduką, pabučiuoju į kaktą
Kai išeinant ima graudintis, sakydama: man truks mano mamos!
Kai ryte nubudusios, abi nusišypso, susitikus mūsų žvilgsniams
Kai nusišypso ir viena kitai
Kai šukuoju joms plaukus
Kai pribėga mažoji ir apkabinusi išlemena dar neseniai išmoktą "mamamyliutave"
Kai naktį išgirstu švelnų balselį: mama, apklok mane savo kaldra ir apkabink"
Arba besikuičiantį bandymą su visais patalais po truputį priartėti prie manęs
Kai didžiausia šypsena nušviečia veidą - grįžo mama!
Kai kiekviena piešdama vis rodo, ką nupiešė, o aš susidomėjusi žiūriu
Kai žaisdamos kitame kambaryje vis kas keletą minučių pakalbina mane, o aš atsakau, ar ateinu pažiūrėti, kas gi ten pavyko
Kai atsibudusi vyresnėlė pasakoja savo sapną, kuris virsta į didžiausią pasaką fantaziją ir man vistiek labai įdomu to klausyti
Kai pasakau, kiekvienai, kad ji nuostabi
Kai padėkoju už pastangą ar paprasčiausią dalyką
Kai padedu, kai sunku
Kai padeda man
Kai įgarsinu, ko pačioms nepavyko
Kai įtemptoj ir chaotiškoj situacijoj atrandu akimirką susitelkti ir pamatyti, išgirsti - kiekvieną ar kažkurią iš vaikų
Kai paglostau galvą praeidama
Pabučiuoju ar apkabinu be progos
Kai pasakau, kad man rūpi, kaip ji jaučiasi
Kad man svarbu.
Net jei ir pykstam. Ypač, kai pykstam.
Kai pamatau, jog sunku.
Kiekvienas kartas brangus,
Kiekvienas svarbus.
Man tai - ryšys. Tos akimirkos. Paprastos ir drauge pilnos. Ir visai ne dideli planai, ilgos valandos su kiekviena tik po vieną (nors tas ir faina labai!), o kasdieniški susitikimai. Mūsų sukuistoje buityje, sloguotų nosių pilnuose namuose. Nuovargio, nuobodulio ir irzulio fone gimstančios ryšio akimirkos.
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos