top of page

Ryšio akimirkos


Kai sulėtėja kvėpavimas, vos uždėjus ranką ant bemingančios dukros nugaros

Kai įlašinus vaistų į nosį įsižiūriu į jos akis, paglostau veiduką, pabučiuoju į kaktą

Kai išeinant ima graudintis, sakydama: man truks mano mamos!

Kai ryte nubudusios, abi nusišypso, susitikus mūsų žvilgsniams

Kai nusišypso ir viena kitai

Kai šukuoju joms plaukus

Kai pribėga mažoji ir apkabinusi išlemena dar neseniai išmoktą "mamamyliutave"

Kai naktį išgirstu švelnų balselį: mama, apklok mane savo kaldra ir apkabink"

Arba besikuičiantį bandymą su visais patalais po truputį priartėti prie manęs

Kai didžiausia šypsena nušviečia veidą - grįžo mama!

Kai kiekviena piešdama vis rodo, ką nupiešė, o aš susidomėjusi žiūriu

Kai žaisdamos kitame kambaryje vis kas keletą minučių pakalbina mane, o aš atsakau, ar ateinu pažiūrėti, kas gi ten pavyko

Kai atsibudusi vyresnėlė pasakoja savo sapną, kuris virsta į didžiausią pasaką fantaziją ir man vistiek labai įdomu to klausyti

Kai pasakau, kiekvienai, kad ji nuostabi

Kai padėkoju už pastangą ar paprasčiausią dalyką

Kai padedu, kai sunku

Kai padeda man

Kai įgarsinu, ko pačioms nepavyko

Kai įtemptoj ir chaotiškoj situacijoj atrandu akimirką susitelkti ir pamatyti, išgirsti - kiekvieną ar kažkurią iš vaikų

Kai paglostau galvą praeidama

Pabučiuoju ar apkabinu be progos

Kai pasakau, kad man rūpi, kaip ji jaučiasi

Kad man svarbu.

Net jei ir pykstam. Ypač, kai pykstam.

Kai pamatau, jog sunku.


Kiekvienas kartas brangus,

Kiekvienas svarbus.

Man tai - ryšys. Tos akimirkos. Paprastos ir drauge pilnos. Ir visai ne dideli planai, ilgos valandos su kiekviena tik po vieną (nors tas ir faina labai!), o kasdieniški susitikimai. Mūsų sukuistoje buityje, sloguotų nosių pilnuose namuose. Nuovargio, nuobodulio ir irzulio fone gimstančios ryšio akimirkos.


**



Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Comments


bottom of page