Anądien man besikeliant, vyresnėlė Ugnė per miegus sumumėjo: nebus jokio karo! Štai ji, dar tokia maža, neužilgo ketverių, vieną akimirką augina vienaragius, kitą - žaidžia kareivius, piešia gerą Rusiją, kuri egzistuoja jos fantazijų pasaulyje. Mums, tėvams, tenka nemaža užduotis šiams įtemptame laikotarpyje. Mes turime pasirūpinti savo vaikais, tiek fiziniu tiek ir emociniu lygmeniu. Kai patys esame sukrėsti, išsigandę, sunerimę, tą padaryti yra sunkiau. Ir mes tokie - sukrėsti, išsigandę, sunerimę neabejotinai esame, kiekvienas. Kiekvienas skirtingai. Dažnai klausiate, kaip kalbėti su vaikais apie karą. Ką sakyti, ko ne. Ir jau pasirodo apie tai vis daugiau informacijos, psichologų komentarų. Ir prie viso to, pirmiausia man norisi akcentuoti, jog pirmiausia mes turime "pasikalbėti" su savimi pačiais. Pastebėti ir sureaguoti į tai, kas vyksta mūsų pačių viduje. Paguosti, ap(si)kabinti save. Kad susireguliuoti emociškai patiems. Nuolat, daugybę kartų per dieną skirti dėmesio savęs nuraminimui ir palaikymui. Tada turėsime galimybių padėti kurti emociškai palankią aplinką vaikams. Tada ateis atsakymai, ką ir kaip jiems pasakyti. Nes kai mūsų pačių vidiniai vaikai nuraminti, kai jie glėbyje, tada mūsų vaikams gali pasirodyt ir mūsų vidiniai suaugę. Ir juos apglėbti.
** O apie tą nusiraminimą ir susireguliavimą savęs pačių dar parašysiu atskirai.
Nuotrauka Ugnės Poloudinos.