Karštame ore jaučiuosi ištinusi, ištirpusi, pritvinkusi, išsiplėtusi ir susitingusi. Kaip kokia žvakė, - nuo karščio ištekėjusiu vašku, išsiliejusiu ir sustingusiu. Tai apima ir mano fizinius pojūčius, tarsi būčiau didelė nerangi medūza, užimanti visą mūsų namo plotą, tiek ir emocijas - sulėtėjusi jaučiuosi ir emociškai. Sunku jausti ir reflektuoti save, tokią didelę ir neaiškią, kaip tą medūzą.
Kaip ir visiems jautriems žmonėms, karštis man yra didelis dirgiklis jau pats savaime. Todėl sudėtinga toleruoti papildomus dirgiklius. Ar ne papildomus, o tuos, kurie visada šalia. Kai esu tokios būsenos - labai sunku būti kontakte su vaikais - nuolat kažką padavinėti, atsakinėti, stabdyti, reaguoti, modeliuoti, glausti ir prakaituotai žindyti. Jaučiu, kad noriu apsistatyti sienomis ir būti neliečiama, nekalbinama, nejudinama. Gulėti kurnors pavėsyje ir svajoti, skaityti, rašyti, snausti ar mirkti gaiviame vandenyje VIENA, o ne kiurksoti prie kranto, gaudant entuziastingai perplaukti ežerą nusiteikusią pusantrų mažę. Mamaut man per karšta.
Taigi. Realybė visai kitokia, nei tokiu metu norėtusi, todėl dažnai pastebiu save tiesiog suirzusią ir nepatenkintą. Kai jau labai į tokią būseną įsijaučiu, mano medūziškumas dar labiau išdidėja. Galėčiau, su savo realybei prieštaraujančiais norais vienatvei ir ramybei, bei nusivylimu ir pasipiktinimu kiek stipriai esu reikalinga būti nuolat prie manęs prisišliejus, plėstis ir bujoti ir tame tiesiog virti. Jau lyg ir pradedu.
Ir tada suprantu, kad tai paskutinė vasara, kada manęs reikia štai ŠITAIP labai. Jog tai, ko gero paskutinė vasara, kai non-stop glaustis pienuotais žandais, bus didžiausias Ūlos gėris.
Gal kitais metais ir neskaitysiu knygos viena pavėsyje, artumo aišku reikės, bet tikrai bus kažkaip kitaip, nei yra dabar.
O kai dar geriau pagalvoju, kiek čia tų tokių artimų vasarų mums teliko?
**