Aš vis rašau apie motinystę ir vis žadu sau jau nustoti. Vos jaučiuosi kažką išsėmusi, išsisėmusi, pliumpt ir vėl aptinku save besimataruojančią ir už(si)pylusią nauja srove. Motinystė man tokia ypatinga savo nuolatiniškumu. Ji sunki ir faina, ir džiugesio, ir bejėgystės, ir nuobodulio, ir pykčio - regis visko pilna. Bet skirtingai nei įprastai gyvenime, kur viskas praeina - ir sunki diena, ir niūrus etapas, ir varginantis projektas. Ir ruduo, ir vasara, ir žiema. Ir baiminga kažko naujo pradžia, ir nuobodus tęstinumas. Ir vargas, ir nuotykiai - viskas visuomet praeina, viskas juda, teka keičiasi. O paradoksaliai motinystėje, kur išties viskas taip stipriai ir greitai keičiasi, aš jaučiuosi pa-puo-lu-si. Būtent tas gyvenimas be pauzės mygtuko mamystei ir jos keliamiems jausmams, nuolatinis buvimas artimame santykyje, priklausomybė - ir būnant pačiai priklausomai nuo partnerio, nuo pagalbos, net nuo vaikų ligų bei tai, nuo kurios priklausomi kiti maži žmonės. Ach tos nuolatinės neišvengiamos tarpusavio sąsajos, tokios mielos ir prasmingos ir drauge išsunkiančios. Niekur kitur, tik mamystėj jaučiu tiek paradoksų ir priešybių. Ir bendrai niekur kitur ir kitaip savo gyvenime nenorėčiau būti. Bet ir nesuvokiamai dažnai čia būnant, kaip tyčia norisi būti kitaip ir kitur.
**
