Apie žalesnę žolę



Jau beveik du metus mes gyvename kaime - gražooje vietoje visai šalia miško, upės, ir avis auginančio ūkininko.


Tai kaip gyvenimas kaime, klausia žmonės, ar pavyksta pasimėgauti gamta?


Ir hmm, atsakymas toks, kad tą kaimą ir gamtą iš tiesų patiriu, tik išlėkusi vakare uždaryti šiltnamio, migdydama mažę ir girdėdama visą paukščių chorą, ar ankstų rytą išsiruošusi prieš atsibundant šeimai, uosdama pušų kvapą. O visa kita - vaikščiojimas paskui Ūlą, kad ji sekdama paskui sesę, nešoktų nuo sofos, neliptų ant stalo, neliptų į prūdą, nepjaustytų sau pirštų ar nesigrūstų į burną žalių slyvų ar nečiupinėtų širšių.


Žolė po kojomis, o jos lekia greičiau paskui tuos mažus žmones - tai saugot nuo susinaikinimo, tai vis pagelbėt įvykdyti jų pageidavimus. Ir na, gal kiek ir perlenkiau, nėra, kad gamta visai nesidžiaugiu, džiaugiuosi, bet realiai į prieš akis esančias pušis įsižiūriu labai retai. Nes auginant jau vaikščiojančius, bet dar nelabai suvokiančius pasaulio įvairumą vaikus - horizontas susiaurėja iki maždaug pusės metro aplink vaiką perimetro.


Ir tie indai, keptuvės, košės, skalbiniai, indaplovė, tešlinos grindys ir šiukšlini namai. Vaikų pykčiai, konfliktai, mėlynės ir guzai, liūdesys, pavydas, guodimai. Reikalai, darbai, rūpesčiai ir svajonės, įtampa, džiaugsmai - viskas tame kaime lygiai taip pat, kaip ir gyvenant mieste.

Tad kai kartais atrodo, kad "ach, jeigu tik gyvenčiau ten, taip ar kitaip, būtų daug lengviau", tai nežinau. Man rodos tai tiesiog tas pats gyvenimas, su pušimis prieš nosį ar svajonėse. Vien jų buvimas šalia gamtos patyrimo negarantuoja. Jį garantuoja dėmesingumas.


**


#mama #mamystė #gamta #vaikųauginimas