"Jau pratini prie savo kambario?" / "Ar jau užrašei į darželį?"/ "Jau gal laikas grįžti į darbą?" / "Nebemaitink dieną!" / "Į kokius būrelius leisi?"
Kiek daug klausimų ir patarimų sulaukia mamos. Temomis, kurios dar yra visiškai naujos joms pačioms, kur dar jos net neturėjo galimybės rasti atsakymų SAU į šiuos klausimus. Todėl jos yra ypatingai pažeidžiamos, ir gali labai lengvai vienai ar kitai minčiai paklusti. Ypač turint omeny, kaip dauguma mūsų buvo auginti. Paklusti! O tai yra rizikinga, nes kiekvienas patarimas turi svorį ir atsakomybę, kurią vėliau neša ne kas kitas, o ta mama. Klausiantysis ar patarinėjantis (nukreipiantys klausimai irgi yra patarimai) yra galios pozicijoje, nes dažniausiai turi labai aiškią viziją, kaip viskas turi vykti. O vykti turi pagal labai aiškų scenarijų - taip darė man, taip dariau aš, vadinasi, taip turi daryti ir visas likęs pasaulis. Kviečiu stabtelti ir automatines reakcijas - patarti, keisti į palaikymą, automatinį žinojimą - į smalsumą. O jei tiesiog leistume mamoms būti? Stebėti ir pažinti savo vaiką ir savo santykį su juo. Atrasti, ko reikia vaikui ir tam konkrečiam santykiui?
Kviečiu pamėginti susilaikyti nuo savo "žinojimo" ir patarimų štampavimo, o tiesiog geriau paklausti "Kaip TU matai ateitį?" "Ko tu IŠ TIKRŲJŲ NORI sau, savo vaikui ir savo santykiui su vaiku?" Ir pabandyti tai išgirsti. Nereaguojant. Nevertinant. O įsiklausant. Vienas didžausių žmogaus psichologinių poreikių socialiniame kontekste yra būti išgirstam, suprastam ir būti (kažkam) svarbiam.
Patarinėdami, mes pačiu tiesiausiu būdu ignoruojame šį poreikį. O tuo pačiu ignoruojame pačią didžiausią mamų stiprybę - gilų ir instinktyvų esminių dalykų žinojimą.
Leiskime mamai pasikliauti savo galiomis ir kurti tokią ateitį sau, savo vaikui ir savo šeimai, kuri bus tinkamiausia būtent jai.
**
Nuotraukos autorė Ugnė Poloudina "Išgyventi Tėvystę"