Tinklaraštis

Šiandien psichoterapijos studijose krapščiau temą apie savęs palaikymą ar peikimą. Oho, kokio skaudaus vidinio dialogo galima atrasti įsiklausius. Dialogo su savimi! Ir prisiminiau šį, prieš kelis mėnesius rašytą tekstą, kuriuo labai panorau pasidalinti ir su jumis: ** Šiandien bebūdama su dukromis ir lankstydama jau savaitę ant sofos sukrautų išskalbtų rūbų kūgį, kalbėjausi telefonu su mama. Tas kalbėjimas toks juokingas - žodis mamai, du Ugnei, žodis mamai, guodimas Ūlos, s

Kartkartėmis vis išgirstu kalte ir liūdesiu pripildytų istorijų, kuomet mamos nusivilia Prieraišiąja Tėvyste padarydamos išvadą, jog jos neatitinka tam tikrų standartų. Arba jog kažkoks įvykis ar faktas, nebūtinai netgi nuo jų priklausantis, yra esminis faktorius, nulemiantis ryšį su vaiku. Daug tokių paralelių yra gimdymo istorijose, pavyzdžiui, jei vaikelis gime cezario pjūvio operacijos būdu, - tai tarsi reiškia jog jau nebus saugaus prieraišumo. Arba jei iškart gimus nebu

"Jau pratini prie savo kambario?" / "Ar jau užrašei į darželį?"/ "Jau gal laikas grįžti į darbą?" / "Nebemaitink dieną!" / "Į kokius būrelius leisi?" Kiek daug klausimų ir patarimų sulaukia mamos. Temomis, kurios dar yra visiškai naujos joms pačioms, kur dar jos net neturėjo galimybės rasti atsakymų SAU į šiuos klausimus. Todėl jos yra ypatingai pažeidžiamos, ir gali labai lengvai vienai ar kitai minčiai paklusti. Ypač turint omeny, kaip dauguma mūsų buvo auginti. Paklusti! O