Laisvė, tėtystė ir mamystė



Kartais motinystėje patiriu tokį absoliutaus manęs reikalingumo jausmą. Kuris, atrodo viršija realų reikalingumą, o išties labiau viršija mano norus ir galimybes. Kartais jaučiuosi kaip Roma, į kurią veda visi keliai ir visi vaikų prašymai, žemės centras, į kurį it gravitacijos jėgos nukreipiami visi vaikų interesai. Kaip magnetas, prie kurio tiesiog prilimpa, ir kaip pati žemė, laikanti viską, viską ant savo pečių.


Suprantant, kad šeimoje esame du suaugę, besirūpinantys mažaisiais, tas maksimalus manęs reikalingumas, visas nenumaldomas "spotlightas", kontrastuoja su tuo, kiek nematomas, tokiose pačiose aplinkybėse gali būti mano vyras.


Pavyzdžiui, jis gali tiesiog prigulti ar net pasnausti 20 minučių kambaryje, kuriame yra vaikai, jei esu aš.


Pavalgyti neatsistojęs aštuom kartų paduoti,paimti, pavalyti, prilaikyti, įpilti, įdėti, pagauti, paguosti, atsakyti į klausimus, sustabdyti konfliktų, išvalyti.


Gulėti ant sofos su telefonu rankoje ir nebūti puolamas aptūpėlių aplink.


Atsitraukti pakalbėti telefonu, kada reikia.


Ramiai pavalgyti šilto maisto, pavalgius dar pažiūrėti youtubą, tada tiesiog atsistoti ir išeiti.


Išvažiuoti, nesukeldamas didžiulių dramų ir pasipriešinimo.


Atsibudęs išlipti iš lovos ir išeiti iš kambario.


Nueiti išsmaudyti prie jūros, kada nori.


Tvarkytis namuose, daryti savo reikalus, kada nori ir kaip nori. Vienas.


Nebūtinai jis visa tai daro. Bet jis GALI. Kaip laisvas ir kartais nematomas žmogus. O mano akis, tais ekstremalaus reikalingumo momentais, iš stygiaus, iš noro tiesiog irgi tai galėti, viską akylai ir kartais išdidintai fiksuoja. O tada lygina, kaip šios paprastos buitinės situacijos atrodo iš mano perspektyvos:


Pavyzdžiui, mano bandymas išsitiesti lovoje ir pailsėti trunka lygiai 3 sekundes, kol sulekia ir užsikabaroja vaikai. Iš karto. Ūla dar atsivelka kokį žaislą ir kėsinasi su juo kalti į galvą. Ugnė bando sulįsti atgal į pilvą ir mane visą apsikabinti, reikalaudama, kad Ūla net neliestų. Jei (kai) Ūla mane paliečia, Ugnė pradeda rėkti ir pykti ant Ūlos, tada verkia ir rėkia jau ir Ūla, vyksta konfliktas.


Kol dedu maistą vaikams, jos apsivijusios mano kojas, rankas ir sielą tampo, kabo, prašinėja ir bando nučiupti viską iš mano rankų besikėsindamos užsiversti ant savęs puodus, bliūdus ir kitus daiktus. Ginčijasi, kam didesnį gabalėlį, abi rėkia ir reikalauja dėmesio. Galiausiai pasodinu jas prie stalo su maistu, tuo tarpu besidėdama sau, pučiu joms, kad atvėstų, kol įsidedu sau ir suveikiu šakutes/druskos/sviesto/vandens - visko ko trūko prie patiekalo, ir galiausiai prisėdu valgyti savo - Ūla jau būna pavalgius, išbarsčius likučius per pusę virtuvės ir lipa iš kėdės, verkdama ir tiesdama rankas į mane. Jei, prašydama, kad palauktų ir dideliu greičiu besigrūsdama maistą sau į burną spėju kelis kąsnius sušlamšti, iki kol vyresnėlė pareiškia kad ir ji jau soti ir atlekia atsinešdama knygą su prašymu "paskaityk", o mažė purvinom rankom manęs nenučiupo - reiškia labai pasisekė. Dažniausiai, kol nuprausiu mažę ir aprenku grindis, mano maistas jau būna atšalęs, o Ūla atsisako būti kur nors kitur nei man ant kelių. Renkuosi tarp nepatogaus valgymo su ja ant kelių ar liūdno valgymo su ja šalia, verkiančia.


Vos prigulu ant sofos, situacija kartojasi kaip ir pirmoje. Jei man reikia kažką padaryti darbinio - atsakyti į žinutę ar laišką, merginos kaip tyčia daro kažką, ko negalima, ima, lipa, meta, daužo sieninę spintą su veidrodžiais, viena kitą skriaudžia ir t.t.


Jei man reikia pakalbėti telefonu ar atsiliepti, tą daryti galiu su stūgiančia sirena. Dažniausiai dviguba.


Kai man reikia važiuoti į darbą, dažniausiai būna taip, kad aplipusi vaikais, bandau išsprukti nusiprausti, apsirengti ir tai dažniausiai vyksta ašarų kontekste. Nes abi tuo metu iš manęs kažko nori. Aišku ko nori, - kad niekur neičiau. Atsisveikinu dažnai su ašaromis jų akyse ir sunkumu savo krūtinėje. Ir vistiek visur pavėluoju.


Jei prabundu ryte kol vaikai dar miega ir bandau išslinkti iš lovos - jos būtinai atsibunda. Ūla nori žįsti, o Ugnė nori žaisti dviese, ir jokiu būdu kad šalia nebūtų Ūlos. Glaustytis glaustytis ir nepasidalinti manęs, kol, kaip visada įvyksta konfliktas tarp jų, nepasitenkinimas, pyktis, ašaros, ir viską vainikuojantis mano jausmas, kad dar nei iš lovos neišlipau, o JAU pavargau.


Jei atostogų metu sumanau, kad norėčiau įšokti į jūrą ar ežerą, galiu tą daryti su dviejų ančiukų palyda. Jei sumanau, kad noriu nulėkti viena - hmm, na tai kartojasi viskas kas ir kitose situacijose - ašaros, liūdesys, pyktis, konfliktai.


Kai bandau daryti bet ką buityje ar namuose - jos lipa ant manęs, malasi po kojomis, prašo dėmesio, viena provokuoja kitą konfliktui, ima elgtis, kaip negalima - žodžiu užtikrina, kad būtų pamatytos ir išgirstos.


Visose šiose situacijose mano vyras dažnu atveju gali elgtis tiesiog kaip nematomas žmogus - nepastebėtas atsitraukti, išeiti, ilsėtis, darbuotis, tvarkytis, valgyti. Kai esame visi keturi, jis gali didžiąją dalį laiko gyventi, tarsi nebūtų vaikų. O tuo tarpu ta mano gyvenimo atkarpa atrodo taip, tarsi nebūtų jo.


Ir net kai vaikų priežiūra mes mainomės - man dirbant, jis būna su vaikais, kai jam užsiimant savo reikalais būnu aš - teoriškai mūsų tėvystė labai lygiavertė. Mes abu priimam sprendimus dėl vaikų, abu galim jomis pasirūpinti pilną dieną. Ir, kai vaikų priežiūra keičiamės, esame išties labai lygiavertiškai į tėvystę įsitraukę partneriai. Ir tada, tose situacijose, kai esam kartu, ar tose paprastose kasdienėse situacijose su vaikais, atsiskleidžia, kokia toji lygiavertė tėvystė, vistik yra skirtinga. Tėtystė, kur yra kur kas daugiau laisvės, ir yra dažnai kaklą smaugianti mamystė - su visu savo intensyvumu ant pečių, kur mama veikia kaip magnetas, kaip gravitacija, o vaikai kaip ančiukai, krypu krypu paskui mamą antį. Ir kad bent akimirką dienoje to tėtiško "nematomumo" mamai gauti - tam reikia tiesiog proaktyvių pastangų iš vyro, kad ančiukus tai akimirkai pritraukti prie savęs. O tai akimirkai praėjus, jie ir vėl, krypu krypu pasivys mamą.


Žinau daug tėčių, kuriems labai stipriai gelia širdį, dėl to, jog ne jų kaklą pirmiausia apsiveja mažos rankytės, jog ne jų prašo, ne į juos kreipiasi, - tas "nematomumas" turi savo kainą.


Ir žinau be galo daug mamų, kurios kažin ką atiduotų už tai, kad bent valandą per dieną pabūti tomis "nematomomis" ar tiesiog antru pasirinkimu, ir ne visų visų emocijų sugerėju.


Ir dar yra dalis mamų ir tėčių, kurių gyvenimuose viskas dar kitaip. Jų žinau mažiau, bet esu tikra, kad ir jų situacijose kažką skauda ir kažkas kainuoja.


Ir tuo, mes nors ir skirtingi, bet esame panašūs.


**


Dar įdomu tai, jog jaučiuosi ne visada. Būna ir taip, jog tas reikalingumas ne smaugia, o rankas prikrauna dovanų, o širdį šilumos. Patyrimasli ir reakcijos - absoliučiai subjektyvulūs vidinės realybės atsipindžiai. Kurie kartais sutampa su tikrove. O kartais ir ne.


**


Nuotrauka Ugnės Poloudinos


#motinystė #tėvystė #mama #tėtis #jausmai #reikalingumas #dėmesys #vaikųauginimas