Jau turbūt beveik metus įvairiu intensyvumu susitinku savo ribotumą motinystėje, kuris, it veidrodyje, vis atsuka į mane mano motinystės atvaizdą. Į jį žiūrėti yra be galo sunku.
Nesu dar atidžiai į šį atvaizdą įsižiūrėjusi, tik žinau, jog instinktyviai jaučiu jam atstūmimą. Aš jo bijau ir man jo gėda. Vos jis, kaip šešėlis, išnyra, nuleidžiu akis ir nuryju didelę liūdesio jūrą. Jame atsispindi tos mano savybės, elgesys, kuris niekaip nesuderinamas su ta mama, kuria būti norėjau, tikėjausi, kuria būti vis dar labai norėčiau. Kuria būti bandau.
Jame yra šilumos, minkštumo, atsidavimo, dėmesio, kantrybės, meilės, susidomėjimo, palaikymo. To, ko savo vaikams linkiu. Bet, pirmagimei augant, pastebiu, kiek daug jame ryškėja ir visko, kas tam priešinga. Tai nekantrumas, nes vaikas "trukdo" man eiti link to, ko noriu. Tai priekaištai, vietoje priėmimo ir paaiškinimo. Tai, pro sukąstus dantis ar atviru kriokiančiu bliovimu išreikštas pyktis. Bet labiausiai tai jausmas, kartais užverdantis iki maksimalios įtampos ir širdies dūžiais išpumpumpuojamas, pasklindantis per visą kūną. Tai įniršis, įsiutis ir drauge einančios mintys - "tu mane taip užknisai, kad tuoj sprogsiu" / "nekenčiu tavęs" / "nekenčiu viso šito". Va šitas jausmas - kažkoks piktas, įsiutęs, įkaitęs noras atstumti, sunkumas mylėti, pulsuojantis pyktis, kuris atrodo momentais tampa didesnis nei meilė. Arba nuolatinis priekaištavimas, nekantrybė ir moralizavimas - visi šie dalykai tiesiogiai į veidą teškia supratimą, kad mano meilė nėra beribė, besąlyginė. Kad motinystė nėra man sklandžiai ir organiškai vykstantis išpildantis virsmas. Ir kad aš elgiuosi tiesiog taip, kaip kadaise niekaip nesupratau, kad yra įmanoma.
Tame atvaizde telpa viskas - kokia esu ir kokia nesu. Ir tas nesu - nesu ir, ko gero, niekada ir nebūsiu, yra toks liūdnas priimti. Daug su šiuo supratimu pastaruoju metu būnu, vis leidžiuosi jį tyrinėti. Vakar vakare važiuojant automobiliu, savyje patyriau labai panašius pojūčius ir jausmus, kaip kažkada seniai seniai paauglystėje, kai sužinojau, jog vaikinas, kurį esu pamilusi, pasirodo, turi merginą. Jaučiau šaltį, didžiulį nesaugumą, jaučiau, jog pasaulis, kurį matau, yra kažkoks kitoks nei įprastai. Ryškesnis, bet ir duslesnis vienu metu, jį matau, kaip per miglą, bet ir tuo pat metu skausmingai jaučiu jo aštrumą visu savo kūnu. Tai jausmas, kad nebeturiu kažko, kas buvo brangu ir svarbu, kad dingo, sudužo, mirė. Kad gyvenimas nuo šiol nebebus toks, koks buvo, ir, nežinau, kaip teks jį gyventi. Tai - gedulas. Gedulas savo lūkesčių ir įsivaizdavimų, gedulas ateities, kurios nebus, savasties, kurios, pasirodo niekada ir nebuvo.
Šie procesai lukštenasi it svogūnai. Nes tikrai tai nėra pirmas kartas, kuomet dūžta lūkesčiai motinystėje. Jie vis nepaliauja dužti, tik kaskart, regis paliesdami vis gilesnius ir gilesnius sluoksnius. Tuo motinystės, (o ir apskritai psichologiniai) virsmai man ir įdomūs - jie - nesustojantis, nenutrūkstamas procesas, vis balansuojantis ant ribos, kur vienoje pusėje viso to gylio ir intensyvumo per daug, o iš kitos - būtent maksimaliai tiek, kiek tuo metu gali pakelti, priimti. Nors kartais ir atrodo, kad jau nebegali.
Visai kaip ir gimdymas.
Nuo šiol visą gyvenimą gimdysiu savo pačios vis ryškėjantį ir besikeičiantį tapatumą. Gimdysiu ir tuo pačiu gedėsiu to, kuris su kiekviena gimtimi, turi numirti.
**