Kaip fainai anądien su Ugne pasikalbėjom! Viskas prasidėjo nuo to, kai paaiškinau, kad negaliu leisti žaisti su smulkiom figurėlėm, nes šalia yra ir Ūla ir ji dar viską deda į burną ir gali užspringti. Ugnė pagalvojo ir sako: bet aš noriu, kad Ūla užspringtų ir numirtų! Aš tuo metu buvau geroj būsenoj - pilnai savyje, suaugusioje savyje. Rami, saugi, laisva, aiški. Ir sureagavau tiesiog nuoširdžiai smalsiai ir atvirai. Mes kalbėjomės, plėtojome tą temą, ji pasakojo, kad jeigu Ūla numirtų, tada ji gyventų tik su manim ir tėčiu, būtų daug geriau, nes Ūla trukdo, nieko nesupranta ir nekalba. Kaip buvo šįkart lengva jos klausyti ir tiesiog būti su tuo, ką ji išsako, nepult iš išgąsčio taisyti, bandyti ją perkalbėt ar įtikint, kad neteisingai galvoja ar jaučia. Juk taip nebūna - žmogus jaučia, ką jaučia, tik kartais tie jausmai kitiems yra nepatogūs ar sunkūs pakelti. Tada akimirką ji vėl pagalvojo ir sako: "Bet būtų liūdna jei Ūla numirtų, nes ji tokia miela". Tada dar akimirką pagalvojo ir galiausiai skėlė įžvalgą, kokią retas kuris suaugusysis leidžia sau įvardinti - "Aš ir noriu, ir nenoriu, kad Ūla numirtų!". Mes abi po šio pokalbio buvom lengvos ir artimos. Atrodo, kas čia tokio, vaikas kažkokį pezalą susakė. Na pezalą nepezalą, bet ji įgarsino savo kelias didžiausias temas, stiprius jausmus. Viena, tai pyktis ir liūdesys dėl sesės gimimo. Nu apsunkina gyvenimą jai ji, kad ir džiugina, bet labai ir apsunkina, ir su tuo tenka susitaikyt, tai nėra lengva. Tai vis dar procesas. Kita - tai mirties tema, pagal raidą 3-4 metų vaikams šis klausimas opus, įdomus ir gali būti bauginantis vienu metu. O trečioji - tai du kraštutinumai, priešybės, jausmų ir su tuo einančių minčių, norų ambivalentiškumas. Dažniausiai mes turim įprotį mestis į vieną kraštutinumą, arba ieškoti dominuojančio ar teisingo jausmo, o gal noro ir poreikio. Pamatyti visą įvairovę ir ją įvardinti yra nelengva. Kaip nuostabu, kai būna galimybė savo net ir juodžiausiais jausmais pasidalinti su kitu ir nebūti atstumtam, pataisytam, paprotintam. Tokios patirtys suteikia saugumo, jausmo, jog viskas su manimi ok, aš geras, mylimas, priimamas. Kaip stipriai to trūksta net ir suaugusiems, susiformavusiems žmonės. Šį patyrimą atsinešam iš vaikystės. O taip pat, kaip nuostabu yra galėti dalyvauti, liudyti, būti ryšyje, kai vaikas dalinasi sava tamsa. Galėti ją pamatyti, sutikti ir neišsigąsti. Mus dažnai gąsdina ir provokuoja visokie vaikų "nemyliu tavęs", "nekenčiu sesės", "nenoriu su tavimi gyventi", "tu bloga" ir pan. Priimam tai asmeniškai ir reaguojam, išsigąstam, prarandam savo ašį, stabilumą. O išbuvimas - augina ir patį suaugusįjį. Tikrai jaučiuos po šio pokalbio ūgtelėjus. Ūgtelėjusią, ir vėl, pamačiau ir ją. **
Nuotrauka Ugnės Poloudinos "Išgyventi Tėvystę" #jausmai #emocijos #mintys #duvaikai #psichologija #psichologas #ryšyje #ryšys #artumas #saugumas #motinystė #vaikųauginimas