Tinklaraštis

Kaip fainai anądien su Ugne pasikalbėjom! Viskas prasidėjo nuo to, kai paaiškinau, kad negaliu leisti žaisti su smulkiom figurėlėm, nes šalia yra ir Ūla ir ji dar viską deda į burną ir gali užspringti. Ugnė pagalvojo ir sako: bet aš noriu, kad Ūla užspringtų ir numirtų! Aš tuo metu buvau geroj būsenoj - pilnai savyje, suaugusioje savyje. Rami, saugi, laisva, aiški. Ir sureagavau tiesiog nuoširdžiai smalsiai ir atvirai. Mes kalbėjomės, plėtojome tą temą, ji pasakojo, kad jei

Kaip aš pasiilgstu savo vyresnėlės! Mažoji dabar labai aktyviai ir garsiai reiškia save. Ji rėkia, pyksta, mušasi. Jos rankytės visada iškeltos į viršų - paimk. Ji nuolat žinda, nuolat ant manęs. O didžioji tiek žaidžia pati! Pasinėrusi į savo fantazijų pasaulį ji žaidžia mamas, vaikus, šiandien jau girdėjau ir Ukrainiečius žaidžia, kuriais rūpinasi. Pasinėrusi į žaidimus ji ten kalbasi, diskutuoja ilgai, ir tas palengvina kasdienybę, nes mažė pasigrobusi visą dėmesį ir rank

Nuo šiol mano Naujieji metai matuojasi ir skaičiuojasi ir vėl kitaip. Mažajai Ūlai pačioje sausio pradžioje suėjo metukai. Per juos palaipsniui vyko daugybė procesų mūsų šeimos gyvenime, tarpusavio santykiuose ir kiekviename iš mūsų. Mano pastebėjimai: Sunkumo lygis Lengviau. Dabar yra žymiai lengviau nei buvo pradžioje. Su didele meilės, bet kartu ir tirštos panikos banga atsimenu tą pradžių pradžią. Kai man hormonai vertėsi kūliais, kai didžioji ieškojo savo vietos po mano

Antro vaiko aiškumas Lengvumas Gyvenimo paprastumas Žiūrint atgal suprast neišeina Kaip gi anuomet su leliuku Atrodė kad sunku Jaučiausi įkalinta Negalinti Nespėjanti Nuvargus Šis auga rodos savaime Metai praskriejo Tas antro vaiko aiškumas Lengvumas Gyvenimo paprastumas O su pirmuoju vaiku Vis dar sunku ** Ūlai metukai. Nuotrauka Ugnės Poloudinos #duvaikai #eilės #antrasvaikas #motinystė

Jau kurį laiką motinystėje jaučiuosi suskilusi. Ilgai nesupratau, kas tai, - įprastinis, jau taip gerai pažįstamas motinystės ambivalentiškumas, manydavau. Kur tuo pat metu jausti visą amplitudę įvairiausių, vieni kitiems prieštaraujančių jausmų, tampa tiesiog norma. Bet šis ambivalentiškumas kitoks, jis labai stipriai liečia ne tik vidinį pasaulį, bet ir tai, kaip būnu dabartyje. Jau nuo tada, kai Ugnei daug maž suėjo trys metai, mano viduje kažkas užsidarė. Toji atidi, lab

Pernai, besilaukiant Ūlos, pirmagimei Ugnei suėjo du metukai. Ji žindė pilnu tempu, ir, tik praėjus vasarai, žindymas gana stipriai suretėjo. Nieko specialiai nedariau, ir nenorėjau nieko su pirmagimės žindymu daryti, laukiant antro kūdikėlio. Galvojau, jei atsijunkys antroje nėštumo pusėje, kaip teko girdėti, jog kartais įvyksta, - gerai. Jei ne - žindysiu tandemu. Neatsijunkė. Čiunkino tuščiai kas vakarą, naktimis ir rytais, o gimus sesei, natūralu, tiek prisičiunkuodavo ja

Buvo metas, kai galvojau, kad gerai auginu dukrą ir kad esu gera mama. Koks pasiilgtas šis jausmas! Jai augant į vis ryškesnę nuomonę turintį žmogų, suprantu, kiek mažai težinau aš. Jai tampant vis daugiau gebančiai ir mokančiai, akivaizdu, kiek daug aš nemoku. Turiu labai aiškų įsivaizdavimą kokia mama norėčiau būti, ir tą beveik pavyko įgyvendinti... pirmus pusantrų metų. Ir tai, dabar žiūrint atgal, tiek daug kas nepavyko! Atsiradus sesei, suprantu, kiek gi daug vyresnėlei

Žvelgiu į Ugnę, žaidžiančią vieną mūsų kieme, kol vyras greta darbuojasi. Ir kiek tame daug kaltės! Iškrapščiau Ugnę laukan, nes ėjau migdyt Ūlos. O iš tiesų iškrapščiau Ugnę laukan, nes man jau per intensyvu jos abi. Iškrapščiau Ugnę laukan, nes jos garso ir pageidavimų man tiesiog jau buvo virš ribos. Ėmiau darytis labai nepakanti, suirzusi ir pikta. O dabar, vaikštinėdama su Ūla glėby, kai namai šiek tiek nurimo, žvelgiu, kaip Ugnė laksto po kiemą. Skina gėles ir jas kažk

Neseniai Ūlai suėjo 3 mėnesiai. (Tiesa sakant, tai buvo tuomet, kai rašiau. Dabar Ūlai jau 5 mėnesiai, bet tegu lieka šis tekstas nekoreguotas ir nepildytas, toks, koks buvo išjaustas prieš kelis mėnesius). Taigi, Ūlai suėjo 3 mėnesiai. Grubiai sakant, šis žmogelis su manimi jau metus. Tie trys pirmieji mėnesiai gyvenimo anapus pilvo man su abiem vaikais yra patys sudėtingiausi. Ir maždaug tiek užtrunka, kad kiek prisijaukinčiau mamos rolę ir kad manyje įsitvirtintų žinojimas

Pradžių pradžia su naujagimiu ir mažu vaiku yra velniškai sunki. Sunkiausia net ne dėl objektyviai pasikeitusios realybės - kad reikia kažkaip viską suspėti, kad su miegu ir vėl prastai, kad saviems poreikiams laiko dar mažiau, kad ir vėl daugybė gąsdinančių pirmų kartų, kurie verčia išprakaituoti ir jaudintis net nepradėjus. Didžiausias sunkumas vistik yra apie tuos apimančius jausmus, kurie kyla. Baimė ir nerimas dėl tų pačių pirmų kartų. Dirglumas dėl pagausėjusio kiekio m

Šįryt Ugnei ir vėl teko išgyventi sudėtingą susitaikymą su tuo, kad negaliu būti šalia ar kartu tiek, kiek jai norisi, ar netgi reikia. Kai ji tempia mane eiti kartu, kūkčioja ir ašaros rieda upeliais, o tuo metu mažylė Ūla vis dar lovoje bando migdytis prie krūties - tuose momentuose rodos mano širdis plyš pusiau. Ir tikrai kyla noras paduoti kūdikėlį tėčiui ir bėgti paskui vyresnėlę. Atrodo, kad jai skaudžiau, kad jai manęs reikia labiau. Ko gero todėl, kad Ugnės mama aš ja