Neseniai Ūlai suėjo 3 mėnesiai. (Tiesa sakant, tai buvo tuomet, kai rašiau. Dabar Ūlai jau 5 mėnesiai, bet tegu lieka šis tekstas nekoreguotas ir nepildytas, toks, koks buvo išjaustas prieš kelis mėnesius).
Taigi, Ūlai suėjo 3 mėnesiai. Grubiai sakant, šis žmogelis su manimi jau metus. Tie trys pirmieji mėnesiai gyvenimo anapus pilvo man su abiem vaikais yra patys sudėtingiausi. Ir maždaug tiek užtrunka, kad kiek prisijaukinčiau mamos rolę ir kad manyje įsitvirtintų žinojimas, kad šitas va žmogelis yra mano vaikelis, o su tuo ateitų ir labiau apčiuopiamas meilės jausmas.
Nes bent jau mano mamystės patyrimuose, pačioje pradžioje mainosi daugybė jausmų, - ir švelnių ir šiltų, bet daugiausia vistik yra rūpesčio ir nerimo. Jei su pirmu vaiku tas rūpestis yra apie šito naujo žmogaus veikimo instrukcijos paieškas, tai su antruoju apie šio naujo gyvenimo, kur reikia dar ir pasirūpinti vyresnėliu, sužongliravimą. Ir tas pokyčio sukeltas rūpestis ir nerimas šiek tiek užgožia visus gražius jausmus. O taip pat jiems skleistis reikia ir laiko.
Praėjus pirminiam chaosui stabteliu ir pastebiu, jog dabar imu mažylę į savo glėbį ne todėl, kad ji nori ant jų būti, o todėl, kad ir man tai būdas su ja pasiglaustyti, pabendrauti ir tiesiog pabūti. Nes pasiilgstu jos ir noriu išbučiniuoti ir išuostinėti! Bėgant paskui vyresnėlę su mažyte vaikjuostėj, kartais atrodo, kad per visą dieną taip ir neįsižiūrėjau į tą mažą veiduką 😅 Dabar, po trijų mėnesių, imu jausti, jog ne tik rūpi, bet ir iš tiesų pasiilgstu ir noriu būti kartu. Jog tampu IR jos mama, o tarp mūsų gimsta ryšys.
Ir jau puikiai žinau, kad tai tik pradžia, o ta meilė, uch, tik auga.
**