Kai atrodo, kad pasaulis nusiteikęs priešiškai. Patyrimai būsenų pinklėse


Vis pastebiu save elgiantis, mąstant ir išgyvenant jausmus, kurie kartais tokie įvairūs ir skirtingi, tarsi būtų būdingi skirtingiems žmonėms. Tam tikra kažkokio etapo savijauta, nuotaika ir nuostatos susijungia į bendrą visumą, kuri suformuoja tam tikrą būseną. Noriu pasidalinti apie keletą jų.


Viena, mane gerokai varginanti ir apsunkinanti yra susipriešinusi būsena, kuri galėtų vadintis kažkaip panašiai kaip "aš prieš pasaulį". Kai viskas ne taip, nelaiku, vis kasnors pasielgia ne taip, kaip norėjau, aš nusiviliu, priekaištauju, labai noriu kažkokios kitokios realybės, nei kurioj tą sekundę esu. Nesitveriu savam kaily, o gyvenu daugiau mintyse nei kūne. Mintys plūsta ir pagrindinė, viską apibendrinanti yra tam tikra nuostata, nusiteikimas, kur tarsi aš esu viena prieš pasaulį, gyvenimą ir jo iššūkius. Jaučiuosi nuolat turinti kažką įveikti ir tai reikalauja nemažai pastangų, energijos ir kelia didelę įtampą. Su šia būsena geriausiai susipažinau motinystėje. Pavydžiui, kai pirmagimę migdydavau, migdydavau ir ji niekaip neužmigdavo. Norėčiau, kad ši būsena būtų retesnė, nes ji tiesiogiai surija gyvenimo džiaugsmą, jį apkartina.


Tačiau yra ir kita būsena, šios priešingybė. Kur jaučiuosi kartu - su savo šeima, artimaisiais, aplinkiniais. Jaučiuosi dalis aplinkos, kurioje esu, darniai funkcionuojanti joje. Jaučiuosi kartu ar ryšyje su viskuo - savimi, kitais ir pačiu gyvenimu.


Kad ir anądien. Buvo ankstus sekmadienio rytas. Prabudau su žadintuvu į psichoterapijos studijas, tikėjausi ramaus tylaus ryto, kol šeima dar miega ir susiruošus vienumoje, pusdieniui išvykti. O tada buvo planas po truputį kraustytis iš kaimo į mūsų butą mieste.


Tačiau atsibudo ir vaikai, iš pradžių viena, tada iškart kita ir prasidėjo intensyvus ir reikalavimų kupinas rytas. Likus 10 minučių iki tada, kai turėjau išvažiuoti, pagavau save dar neapsirengusią ir nespėjusią nei papusryčiauti nei atsigerti arbatos, o vaikai buvo sukibę ant manęs ir tas erzino. Žvilgtelėjau vyrą, ar jis galėtų man padėti, o jis, žiūriu, žemyn laiptais neša mūsų sofą. 07:50 - pats tas metas užsiimti sofos kraustymu, - niršau.


Nežinau, kas tada nutiko, kad mano savijauta persimainė. Užuot nepasitenkinimo, susierzinimo ir noro pabėgti, užplūdo dėkingumas, kad vaikai atsikėlė kartu, nes juk mokiausi visą šeštadienį ir labai pati jų pasiilgau. Kad galim pasiglaustyti, paplepėti, kartu šiek tiek pažaisti. Aplankė dėkingumas ir vyrui, kad jis rūpinasi mūsų kraustynėmis. Pajutau visai kitą šios istorijos pusę, kur ne AŠ negaliu išsiruošti, nes visiems manęs reikia ir nieks man nepadeda, o kur MES esam ir bandom pagauti ryto akimirkas būdami kartu. Kur MES kraustomės. Aš, vyras, vaikai - mes visi esame tame ir esam savaip, kartu. Tą "mes" patirti buvo stipru, gera. Tai įgalino ir išlaisvino, norėjosi ilgiau. Nes užuot bejėgės jaučiausi tokia galinga ir turtinga. Gyvenimu.


Ir tarp šių dviejų patyrimų, būsenų yra visa įvairovė kitų. Labiau ar mažiau egocentriškų, labiau ar mažiau priešiškų ar kaip tik sklandžių ryšio, darnos su viskuo patyrimų. Taip norisi, kad to sklandumo ir jausmo, jog esu ne prieš, o esu kartu, jog esu to MES dalis būtų vis daugiau. Nes man tai reiškia gyvenimą.


**


Mano viena didžiausių baimių, galvojant apie motinystę, yra ta, jog belaukiant, kad kai vaikams augant palengvės, aš pražiopsosiu galimybę patirti laimę mėgaujantis artumu ir jų vaikyste tiesiog dabar. Ir užuot palengvėjimo, iškišusi galvą ir įkvėpusi oro iš už buities ir mažų vaikų auginimo rūpesčių, tiesiog velniškai liūdėsiu, kad jos užaugo. Nes galbūt jau mokėsiu gyventi labiau pilnai, labiau semti patyrimą pilnom saujom, labiau būti čia ir dabar, jausti tą "flow" ir tam tikrą taiką su savimi, aplinka ir kitais. Bet jos jau bus didelės. O aš atsigręžusi atgal, galvosiu, kad blin, kaip būtų buvę paprasčiau, lengviau ir fainiau, jei užuot viso to mano galvoje egzistuojančio sunkumo, būčiau tiesiog gyvenusi. Pilnai.


**


#psichologija #psichologas #motinystė #vaikųauginimas #ryšys #emocijos #jausmai #būsenos