Kažkurį rugpjūčio vakarą Ugnė pradėjo liūdėti, ir tas liūdesys, irzulys, pyktis jos nepaleido iki pat ėjimo miegoti. Virkavo, zirzuliavo, bruzdėjo, rėkė, spardėsi, glaudėsi. Aš ją vis raginau eiti valytis dantų ir ruoštis miegui, o ji vis prieštaravo - sakė, kad netrukdyčiau jai liūdėti, jog ji visko dar neišliūdėjo.
Bandžiau eiti prie jos, norėjosi pabūti kartu, bet greit entuziazmas išnykdavo, jai spyrus ar trenkus man, nors ir netyčia.
Ūla po truputį ėmė niauktis, jai jau buvo laikas miegoti ir buvo pavargusi.
- Mama, einam tada mes dviese miegoti - pasiūlė Ūla.
Aš pasimetus ir pikta jau vos ne pritariau jai, po truputį bejėgystės vedina pradėjusi slysti į tą tamsiosios tėvystės pusę. Ugnė, išgirdusi mano svarstymus, pradėjo dar labiau rėkti, o aš nuėjau aprengti miegot besirengiančios ir pižiamoje susiraizgiusios Ūlos.
Man ją berengiant, Ūla staiga sako:
- Ne, mama, einam paguosim Ugnę, einam visos trys miegoti kartu. Susigraudinau - man beprasukinėjant mintis, kaip nu ir tegu nubausiu neva tai Ugnę, jei neina ruoštis kartu tegu žinosi, Ūla, kuriai dar nėra trejų, pasiūlo štai tokį empatišką srendimą.
Galvoju, kad mano vaikai jau yra gera galva aukštesni už mane savo emocine branda ir pilna empatijos einu dar sykį mėginti laimę sumotyvuoti Ugnę praustis. Ateinam pas ją - švelniai, ramiai, nors aš kiek įsitempus, kaip Ugnė reaguos, bijau pykčio, aštrumo. O Ūla, švelniausiu savo dar švepluojančiu balsu sako: - atėjom tave paguosti!
Ugnė staiga pradeda rėkti, kad eitume iš čia, nes mes ją erzinam, ji nori pabūti viena.
Aš pravirkstu, mano atstūmimo scenarijus pasitvirtino, tas jautru, o be to, pasijuntu labai jau bejėgė ir laaabai pavargusi. Ugnė iškart į mano ašaras reaguoja, jai matyt baisu, dalinuosi, kad jaučiuosi bejėgė ir nematoma. Ugnė atsako, kad ji mato, tik liūdi ir pyksta.
Besikalbėdamos galiausiai išsivalėme dantis ir susirangėme lovoje.
Ir tada Ugnės paklausiau apie liūdesį ir ji pradėjo pasakoti apie tai, kad labai daug liūdesių į vieną didelį liūdesį suplaukė: ir dėl to, liūdna kad katinas, kurį džiaugsmingai stebėjo pro balkoną, nuėjo ir jo nebematė, ir oro balionai nuskrido, ir kad Ūla ją pastūmė. Prisiminiau nuo ko viskas prasidėjo - kai mėgino išlankstyti vėduoklę, kad man padovanotų ir jai nesigavo. O aš tuo metu nelabai turėjau laiko ir ūpo su tuo išbūti, paguosti pakankamai. Ir kai ji klausė, man galiausiai padovanojusi tą ne visai jos akimis pavykusią vėduoklę, o ką aš jai padovanosiu, - aš, užsiknisusi per dieną nuo prašymų nupirkti, padovanoti, naujų žaislų, suknelių ir šiaip reikalavimų, atšoviau griežtai, kad nieko nedovanosiu, nes esame suplanavę pirkinius ir dovanas ir negalim teršti tiek žemės naujais daiktais.
Visa tai prasukusi galvoje net susitraukiau nuo savo nelankstumo ir paklausiau, ar nuo vėduoklės visas liūdesys ir prasidėjo - tada ji jau tik tyliai linksėjo, o man pasakius, kad turbūt labai skaudu buvo, kad atsisakiau dovanoti - ir ji jau pravirko ašaromis.
Klausiausi jos liūdesio apkabinusi, ji prašė dar labiau ir dar labiau apkabinti, sakė, jog labai gera, kai apkabinu ir visada nori taip būti. Sakiau, kad ją girdžiu, suprantu ir man labai svarbu, kaip ji jaučiasi. Jog ją myliu, ir tikrai, kiek daug visokių liūdesių ir nusivylimų į vieną didelį liūdesį suplaukė.
Teiravausj, kaip kitąsayk galėčiau jai padėti - ar jai irgi norisi apsikabinti, ar geriau pabūti vienai.
- Liūdesys nori pabūti kartu, o pyktis nori, kad išeičiau - atsakė. Paklausiau, o ko nori Ugnė, kuri ir liūdi ir pyksta?
- Būti kartu, tarė ji ir dar labiau prapliupo verkti, o aš pajutau, koks drėgnas mano petys.
- Noriu, kad pabūtum kartu, bet labai labai švelniai, tęsė.
Ūla per tą laiką gerdama pieną užmigo ir mudvi su Ugne dar kurį laiką gulėjome apsikabinusios, vis tvirčiau ir tvirčiau man ją apkabinant. Ji sakė, jog mane labai myli, net labiau nei Ana myli Elzą, aš kartojau, kad labai myliu irgi. Dar sakė, kad nori, kad niekada niekada nepaleisčiau, visada būčiau kartu ir niekada neičiau į darbą. Paliūdėjo, paverkė ir už tai, kad rytoj į darbą eisiu. Verkė verkė, minkštėjo, minkštėjo, rimo, kol galiausiai, pirmą sykį, per paskutines kelias savaites, užmigo sau įprastu laiku, o ne kelias valandas vėliau, prasiblaškiusi lovoje.
Su kolege vaikų psichologe prieš kelias savaites kalbėjomės apie vaikų emocijas. Kad kartais darbas kabinete yra susijęs su it kokio pilno jausmų maišelio prakiurdymu - pamačius, kaip jaučiasi, atpažinus, įvardinus vaiko jausmus, sunkumus, būna jis puff ir išsileidžia kaip koks balionėlis, vaikui pradėjus kalbėti ar verkti. Štai taip įvyksta tas magiškas posūkis iš užsisukusio pykčio, įtampos, kurie regis veda niekur, į liūdesį, verksmą, įgarsinimą, kurie veda į tos įtampos išleidimą ir galiausiai atsipalaidavimą. Iš aktyvios įsitempusios simpatinės nervų sistemos į parasimpatinę. Subliuškimą.
Tas, beje, vyksta ir su suaugusiaisiais ne tik vaikais, ir ne tik terapijoje. Visi mes patiriam sunkumą, kai daug įtampos kyla dėl jausmų, kurių nepamatom, poreikių, kurių neatpažįstam. Tada vis riečiamės ir riečiamės į savo įtemptą užsuktą ragą, kur niekas negali išeiti ir niekas negali iš tiesų patekti. Mes neįsileidžiam ir drauge neleidžiam sau išleisti, dažnai nelabai ir suprantam, kas iš tiesų su mumis vyksta. O ten dažnai viens ant kito klojasi, sumuojasi, sluoksniuojasi ir tada maišosi mūsų nesuvokti patyrimai. Ir tik sulėtėję, atpažinę galime po truputį į tai reaguoti - taip, kaip mums tuo metu reikia, kad siūlelis po siūlelio mūsų jausmų balionas imtų bliukšti ir kūnas atsipalaiduotų.
**