Gal mėnesis ar keli, kai labai ryškiai patiriu nerimą. Šis nerimas tarpsta situacijose, kurios bent kiek susijusios su vertinimu ir/arba atstūmimo galimybe. Net nebūtinai su tikrais - dažnu atveju nei mane kas kėsinasi vertinti, nei tuo labiau atstumti. Bet kai įsigilinu į savo jausmų priežastis, atrandu būtent tai.
O gyvenime tai atrodo štai taip:
Labiau nei įprastai jaudinuosi prieš paskaitą/renginį su nauja auditorija
Daugiau nei įprastai overthinkinu kaip ką pasakiau ir padariau
Man dažnai sunku atpažinti, kaip jaučiuosi, jaučiuosi biškį nesava
Daugiau nei įprastai galvoju ir bandau viską "suprasti"
Mintyse užbaiginėju situacijas joms nepasibaigus, piešdama sau nepalankius scenarijus
Daugiau interpretuoju kitų elgesį negatyviai savo atžvilgiu
Jautriau reaguoju į bet kokius kitų žmonių pasakymus man, tapatinuosi, sunkiau matau save kaip atskirą
Dažniau save nuvertinu pati, mažiau pasitikiu savimi
Man sunkiau atsiskleisti ir atsiverti (net ir asmeninėj terapijoj)
Todėl daug mažiau rašau čia
O taip noriu pasidalint tuo vidiniu krūviu, bet sunkiau randu būdus ir žodžius.
Šis procesas kartojasi, jis nėra naujas. Vertinimo baimę labai panašiai patyriau prieš metus, leisdama savo pirmąją knygą. Irgi tokiu metu, kai vyksta baigiamieji darbai. Kai tekstas jau yra toks koks yra - jau jo iš esmės nebetaisysiu. Ir knyga jau arti arti spaudos. Tuo metu aplanko labai aiškus supratimas, kad viskas. VISKAS! Visa tai, ką čia sudėjau, pasieks žmones, juos lies, ir jie reaguos. Ir tada kyla daugybė klausimų ir minčių: ar išsireiškiau taip, kaip norėjau. Tiek, kiek norėjau. Ar mane supras? Ar pasirodys prasminga, svarbu? Kaip knygai seksis apskritai? Koks bus jos kelias?
Ir: kaip tai grįš pas mane ir ataidės mano jausmuose, mintyse. Kaip tai keis mano gyvenimą, nes neišvengiamai keis.
Kurti ir dalintis savo kūryba su kitais yra ir labai išlaisvinantis, prasmingas, gražus procesas. Bet jis ir kainuoja! Kartais gali atrodyti, kad knygų rašymo sunkioji dalis, tai yra knygos parašymas. Bet koks tai vis tik daugiasluoksnis patyrimas, su labai ryškiu emociniu krūviu.
Ir vistiek, įdomu stebėti, kaip noras kurti ir dalintis yra didesnis už nerimą ir visus kitus drauge aplankančius jausmus. Džiaugiuosi, kad šiuo metu taip. Tikiuosi, jog mokėčiau būti švelni sau, jei vyktų priešingai.
Tai va, dalinuosi, kad esu truputį susigūžus savo kiautuke. O gal tai reiškia, jog po truputėlį iš savo kiautuko ir lukštenuosi.
Linkėjimai!
**
Nuotrauka Ugnės Poloudinos
Comments