- Šiandien skaitysiu tik vieną knygos skyrių, pradedu tvirtai ir iškart imu aiškintis dėl ko, kai pajuntu, jog šalia sėdintu Ugnė man švelniai paglosto ranką.
Pažiūriu į ją, ji man mirkteli akimis, sakydama taip.
Perskaičius tą skyrių, nuridenu ant manęs užmigusią Ūlą, išjungiu šviesą, atsisuku į Ugnę.
- Mama, pirma aš tau pakasysiu nugarą, tada tu man - sako.
Sutinku. Atsipalaiduoju ir jaučiu tuos mažus pirštelius lakstant man po nugarą. Akimirksniu imu grimzti į miegą.
- Ar jau užtenka? - iš nugrimzdimo pakelia švelnus balselis.
- Dar truputį.. sumurkiu. Viena akimi matau, kaip Ugnė nusišypso ir staiga pabučiuoja man į žandą.
- Tau patinka kasyti man nugarą? - teiraujuosi.
- Man patinka kai aš tau kasau, o tu man kasai, mama.
Ugnė - toks artumo ir dialogo meistras, kad beveik man primena filmą "Tu man nieko neprimeni", kurį prieš kelias dienas žiūrėjau ir vis prasukinėju dienose ir sapnuose.
Jei leidžiu sau pasimėgauti ir ramiai, pilnai sugerti ir paskanauti šias ryšio akimirkas, negalvojant, kad tuoj gal atsibus Ūla, reiks matuot temperatūrą, ar rytoj vėl kelsimės paryčiais, negalvodama apie finansus, karus, nuovargį, darbus, reikalus, negalvodama, o pasinerdama ir tik imdama tai, ką man duoda - oho, kaip prisipildau.
**